WEEK 33. THE HIGHLIGHTS, SUCCESSES, AND FAILURES OF OCTOBER IN ESTONIA

The 33rd week of the expedition began with a farewell to Tallinn. We saw Giedrius off on his hike, and then Dovilė, Edita, and I, after working at our hotel in Tallinn, went in search of a place to stay. We decided that if we couldn’t find anything suitable, we’d try camping in tents. The weather was still relatively mild, with morning temperatures forecasted to be around 5°C, so it seemed doable.

After several unsuccessful attempts to find accommodation, we settled on camping by the sea. We arrived after dark because we had decided to stop for a swim on the way. Feeling cheerful and carrying towels, we hurried down a leaf-covered path toward the sea. However, the sight that greeted us quickly dampened our spirits. The entire shoreline was covered in piles of foul-smelling algae. Our excitement evaporated.

This algae overgrowth is a clear sign of eutrophication, the process we shared about on our website. Eutrophication occurs when excessive nutrients, mainly nitrogen and phosphorus, enter water bodies, causing algae blooms. These blooms eventually lead to “dead zones,” areas with no oxygen where life cannot survive.

So, today there was no swimming for us. Instead, we walked along the shore, picking up litter, and made an unusual discovery—tomatoes growing among the seaweed! Yes, tomatoes on the beach, in October! We wondered how they ended up there—perhaps washed ashore or planted by someone? We didn’t dare to taste or pick them, though.

When we finally reached the campsite, nestled in a pine forest right by the shore, we quickly set up our tents before darkness fully set in. However, we had to venture deeper into the forest to gather firewood, as there was none at the campsite. We pulled a large broken pine trunk back to camp, chopped it together, and soon had a warm fire to provide both light and heat.

We didn’t meet up with Giedrius until late in the evening because he had to walk 44 km that day. We didn’t freeze in our tents, but we weren’t too eager to repeat that experience anytime soon.

The morning, however, was spectacular. Just after getting up in the dark, I headed to the seaside, where I witnessed an enchanting scene: moonlight on one side and the soft morning glow on the other. I watched this magical view, accompanied by the gentle sound of waves crashing onto the shore.

Later that morning, the three of us set off. The road took us through forests, along gravel paths, and over rivers and streams. After her usual sea swim, Edita drove to our next accommodation, which had been generously offered to us by an acquaintance of a museum worker we met in Tallinn. It turned out he had an entire farm! We were greeted by a flock of sheep, chickens, cats, and dogs. The owner gave us a tour of the farm, introduced us to its residents, and even showed us the sauna. He kindly let us stay in his home—a cozy cottage made from two containers.

You can learn a lot about people by staying in their homes. As we looked around at the paintings, photographs, children’s toys, books, and other personal items, we could sense the unique spirit, mood, and history that the family had created there.

The next day, I stayed with Edita and Dovilė while we sent Giedrius off on the road. I was given a new task—a challenge—driving our van. My back was instantly drenched in sweat, and I gripped the steering wheel so tightly my hands went numb. But, with Edita’s encouragement, it got easier as I went along. Driving a manual, it turns out, is like riding a bike—I hadn’t forgotten, even after years of driving an automatic.

This time, the search for accommodation was really intense. The first place we planned on staying was taken. We googled, made calls, googled some more, and kept calling until, by a stroke of luck, we got back in touch with a woman we’d spoken to earlier. She initially didn’t want to host us because “the house wasn’t in order,” but all we needed was a roof over our heads—we had our own mattresses, sleeping bags, and towels.

That “uncleaned” house turned out to be a wonderfully cozy place with a kitchen, showers, and rooms with beds. Ah, the modesty of the Estonians! We’re not fancy guests, just simple hikers trying not to cause our hosts inconvenience and leading as minimalistic lifestyle as  possible. We usually bring our own towels, often use our sleeping bags (if there are no bed linens), our own utensils, tools, and even sorting bags.

It often strikes me how little we actually need to get by. A roof over your head, some food, water, and movement—because without movement, life would be hard. Hiking is like a 3-in-1 coffee, only healthier and has three benefits: your body gets stronger, your mood lifts, and your thoughts become clearer. Plus, there’s always something new to see, and you experience that newness at your own natural pace, free from the distractions of technology.

In the first few days, I didn’t know what to expect or how my body would react to such an unusual level of exertion. Every sharp pain sparked fear—what if something serious happened? But gradually, I started to trust my body and understand it better. I began to accept the pain and view it differently. And sometimes, it would just disappear. It feels great to push yourself a little further than you thought you could. Of course, much of it comes down to mindset and desire, which are usually the driving forces behind everything.

As I walk, I keep thinking that life is all about constant movement. Just like hiking. We often seek stability because it gives us a sense of security, but true stability doesn’t really exist. It seems to be one of life’s fundamental truths that, as we move through different experiences and meet new people, we grow and learn. And isn’t it a brilliant design of the Creator that we are not meant to stand still or become stagnant, but to keep moving forward and evolving?

I apologize for getting philosophical, so let’s move on to the next day, when the three of us hit the road again. That time, the route weavered along the sea, and I was eager to try something new—leading the way. It was not as easy as it first seemed. There was no room for distraction since I had to keep one eye on my phone and the other on the road.

Along the way, we met a group of girls out for a weekend hike with their tents. After a small chat, we discovered they’ve already heard about the expedition.

We got particularly lucky with our lunch spot, finding a cozy shelter—a cabin in the forest. The key left in the door was rusty, and it was unlocked. Inside there were just four beds, a couple of cupboards, and an armchair. It would make a great place to stay, but it was too close to our starting point.

As we approached our destination, the road wound through pine forests dotted with lingonberries, which we gathered to fill our empty lunchbox.

Our accommodation for the night was one of the most unique places we’ve stayed. It was a small log cabin tucked in the woods, next to a regional park’s visitor center, complete with a lynx exhibit, birdhouses on the ground, and a few tables. We slept on the floor, on our mattresses and sleeping bags. I’m not sure anyone got much sleep, though—I kept hearing something walking, gnawing, and rustling around.

But even with a sleepless night, the fresh morning air and the breakfast Edita prepared made up for it.

The next day, Giedrius and I went for a hike. The distance wasn’t too long, so we didn’t push ourselves too hard. Half of the trail wound through forests, while the other half followed the coastline. The wind was so strong that walking became a challenge, especially as we trudged through the sand. Still, we moved on because the sea had a magnetic pull, and it felt exciting to walk along the shore. The sea itself is such a live organism—not only teeming with visible life like birds, jellyfish, clams, and algae, but the wind and waves constantly crashing on the shore captivate and hypnotize us. It was hard to look away from the mesmerizing rhythm of the waves, and the beach itself was equally intriguing. I could easily spend an hour just sitting there, marveling at the tiny pebbles and seashells scattered across the sand.

In the evening, we reached our beautiful accommodation—a well-furnished and tidy house nestled in a pine forest by the sea, complete with all amenities and a bed for each of us. And once again, it was free! In Estonia, we seem to be under the care of a guardian angel, Gedy from the Tartu Environmental Education Centre Foundation. She has been incredibly helpful in connecting us with various people and institutions who kindly offer us places to stay for the night.

This time, we were even treated to dinner and breakfast the following morning. A big thanks also goes to the administrator of Roosta Puhkeküla, who welcomed us warmly and provided helpful contacts for future accommodation.

After sending the hikers off, Edita and I did some more work before reluctantly leaving—we would have loved to stay longer. Along the way, we stopped at a shop to stock up and noticed a B&B sign. We knocked on the door, introduced ourselves, and by another stroke of luck, the woman who answered said she had already been contacted about us. Although she couldn’t host us in the main house because it was occupied by traveling hunters, after hearing how minimal our needs were, she offered us small houses with beds and even heaters. Later, she even brought us soup for dinner and insisted we have breakfast the next day. And yes, it was all free again!

So far, our time in Estonia has been as good as ever, though we are feeling a little bit stressed because of the upcoming events back in Lithuania. We’ll soon be inviting everyone to join us for those!

You are welcome to join the expedition “Save The Baltic Sea“ and hike together or become a volunteer. Write us an email: info@savebaltic.eu

Become a Baltic Sea hero and hike with us virtually by getting a Baltic Sea hero ticket: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/ 

Find in the link below on how to support the expedition: https://savebaltic.eu/support/

Follow us on social media and get informed on how we are doing! You can also explore more about the Baltic Sea there: 
Instagram: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Website: https://savebaltic.eu

_________________________________________________________________________________________

33 SAVAITĖ. SPALIO MĖNESIO ĮDOMYBĖS  BEI SĖKMĖS IR NESĖKMĖS ESTIJOJE

33-ioji ekspedicijos savaitė prasidėjo nuo atsisveikinimo su Talinu. Giedrių išlydėjome į žygį, o mes su Dovile ir Edita, padirbėjusios viešbutyje, kuriame gyvenome Taline, išvažiavome ieškoti nakvynės vietos. Buvome apsitarę, kad išbandysime nakvynę stovyklavietėje palapinėse, jeigu nepavyks rasti nieko geriau. Oras dar pakankamai šiltas, temperatūra dar ne minusinė, tik paryčiais prognozė rodo 5 laipsnius. Po kelių nesėkmingų paieškų bandymų vis dėlto nusprendėme apsistoti stovyklavietėje prie jūros.

Atvažiavome jau temstant, nes pakeliui beieškant nakvynės sugalvojome nusimaudyti. Laimingos, nešinos rankšluosčiais spalvotų lapų nuklotu taku skubėjome link jūros, tačiau vaizdas kurį pamatėme mus labai nuliūdino. Džiaugsmas ir entuziazmas bematant išgaravo. Visa pakrantė buvo padengta smirdančių dumblių krūvomis. Gausus dumblių kiekis vandenyje – vienas iš eutrofikacijos požymių. Kaip galbūt žinote iš informacijos mūsų svetainėje, eutrofikacija – tai procesas, kai per didelis maistinių medžiagų kiekis, dažniausiai azotas ir fosforas, patenka į vandens telkinius. Vandenyje esantys dumbliai ima daugintis ir sukelia taip vadinamą „vandens žydėjimą“. Vėliau tie žydintys plotai virsta į negyvąsias bedeguones zonas, kuriose negali egzistuoti jokia gyvybė.

Taigi nusimaudyti nepavyko, tik pasivaikščiojusios pakrante ir berinkdamos šiukšles, pastebėjome ant dumblių augančius pomidorus. Įsivaizduokite, pomidorai paplūdimyje ant jūros kranto! Spalio mėnesį! Spėliojome, kaip jie ten galėjo patekti – ar kas nors pasodino ar sėklas jūra išplovė į krantą? Paragauti ir prisiskinti neišdrįsome.

Atvykusios į stovyklavietę pušyne beveik ant jūros kranto, puolėme statyti palapines, kol dar bent kažką prieblandoje galėjome įžiūrėti. Bet malkų laužui teko eiti gilyn į mišką ir jas rinkti jau tamsoje, nes stovyklavietėje jų nebuvo. Parsitempėm gana nemažą nulūžusios pušies kamieną, kurį bendrom jėgom sukapojom, taigi turėjom šviesos ir šilumos šaltinį.

Giedriaus sulaukėm tik vėlai vakare, nes tądien jam teko nueiti net 44 km. 

Palapinėse nesušalom, bet ir nebuvom labai entuziastingai nusiteikę greitu metu pakartoti tokios nakvynės.

Užtat rytas buvo įspūdingas – tik atsikėlusi dar tamsoje nuėjau prie jūros pažiūrėti į užburiantį vaizdą – mėnulio taką jūroje vienoje pusėje ir brėkštančią ryto žarą – kitoje. Stebėjau šį stebuklingą vaizdą, klausydamasi lengvos bangų mūšos.

Kitą rytą išžygiavome trise. Kelias vingiavo miškais, žvyrkeliais, per upes ir upelius. O Edita, kaip visada nusimaudžiusi jūroje, išvairavo į kitą nakvynės vietą, kurią mums nemokamai pasiūlė renginyje Taline sutiktos muziejaus darbuotojos pažįstamas. Pasirodo, jis turi visą ūkį, nes atžygiavusius mus pasitiko avių, vištų, katinų ir šunų pulkas. Šeimininkas mus supažindino su ūkio gyventojais, aprodė teritoriją, pirtį, ir leido apsigyventi savo namuose – namelyje, padarytame iš dviejų konteinerių. Galima nemažai sužinoti apie žmones, pagyvenus jų namuose, apžiūrėjus ant sienų kabančius paveikslus bei nuotraukas, pastebėjus vaikų žaislus, knygas ir kitus daiktus. Kiekvieni namai turi savo dvasią, nuotaiką ir istoriją, kurią sukūrė juose gyvenantys žmonės.

Kitą dieną pasiliekame su Edita ir Dovile, o Giedrių išleidžiame į kelią. Aš gaunu naują užduotį – iššūkį – vairuoti autobusiuką. Nugara iškart šlapia, spaudžiu vairą taip smarkiai, kad net rankos nutirpsta, bet neilgai trukus su Editos padrasinimais, einasi vis lengviau ir lengviau. Pasirodo, vairuoti mašiną su mechanine pavarų dėže – kaip dviračiu važiuoti. Nepamiršau, nors jau kelis metus vairuoju automatą.

Šįkart nakvynės paieškos tikrai intensyvios – pirmoji vieta, kurią buvom numačiusios, užimta. Gūglinam, skambinam, vėl gūglinam, vėl skambinam, kol galiausiai laimingo atsitiktinumo dėka, susisiekiam su ta pačia moterimi antrą kartą, kuri iš pradžių nenorėjo mūsų priimti, nes „namai nesutvarkyti“, o mums gi tereikia stogo virš galvos. Čiužinius, miegmaišius bei rankšluoščius turime savo.

O tie nesutvarkyti namai – tai nuostabiai jauki vieta su virtuve, dušais ir kambariais su lovomis. Ak, tas estų kuklumas! Mes ne kokie ponai, o tik paprasti žygeiviai, besistengiantys nesukelti nepatogumų mus priimantiems žmonėms ir gyvenantys minimalistinį gyvenimą, kiek tik įmanoma. Nenaudojame savo rankšluoščių (naudojame savo), dažnai ir patalynės (jeigu ji neapvilkta), turime savo indus ir įrankius, rūšiavimo maišus. 

Ir iš tikrųjų dažnai pagalvoju, kiek nedaug žmogui tereikia, kalbant apie fizinius poreikius. Stogo virš galvos, šiek tiek maisto, vandens ir judėjimo, nes be judėjimo būtų sunku. Ėjimas tai kaip kava „3 viename“, tik sveikiau ir tik vieni privalumai: kūnas tvirtėja, nuotaika gerėja, mintys skaidrėja. Ir vis pamatai ką nors naujo, o tą naujumą patiri savo natūraliu tempu be technologinio įsikišimo. 

Pirmąsias dienas nežinojau, ko tikėtis žygiuojant ir kaip į tokį neįprastą krūvį reaguos kūnas. Kiekvienas rimtesnis skausmas keldavo baimę, nes, o kas bus, jeigu nutiks tas ar anas. Vėliau, pamažu pradėjau pasitikėti savo kūnu ir labiau jį jausti. Pradėjau kitaip priimti ir kitaip žiūrėti į patį skausmą. Ir kartais jis tiesiog išnykdavo. Geras jausmas padaryti truputį daugiau nei galvojai, kad gali. Aišku, dar labai svarbu vidinis nusiteikimas ir noras, kuris dažniausiai yra visų dalykų variklis.

Eidama vis galvoju, kad gyvenimas juk ir yra nuolatinis judėjimas. Kaip ir žygiavimas. O dažnai mes ieškome pastovumo, nes taip jaučiamės saugiau. Bet kaip nebūna pastovu, taip nebūna. Nes toks jau matyt gyvenimo dėsnis, kad judėdami per gyvenimą, eidami per įvairias situacijas, sutikdami naujus žmones, mes augame ir mokomės naujų dalykų. Sutikit, kad gerai Kūrėjo sudėliota, kad neapkerpėtume ir neaptingtume, o vis tobulėtume.

Atsiprašau už filosofijas ir pereinu link kitos dienos, kai vėl į kelią išeiname trise. Šįkart maršrutas vingiuoja palei jūrą ir aš užsimanau išbandyti dar vieną naujovę – vesti maršrutą. Tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Bematant nelieka to laisvumo, nes turi nuolatos laikyti akį telefone ir mintį, kad nepamirštum, kad vedi. 

Pakeliui sutinkam žygeivių merginų grupelę, išsiruošusią savaitgaliniam žygiui su palapinėmis. Pakalbinę jas, sužinome, kad jos jau girdėjusios apie ekspediciją. 

Ypatingai pasiseka su pietų vieta, nes aptinkame puikią užuovėją – namelį miške. Duryse paliktas raktas surūdijęs, durys nerakintos. Namelyje 4 lovos, pora spintelių ir fotelis. Būtų puiki vieta ir nakvynei, tik gaila, kad per arti. Artėjant prie tikslo, kelias vingiuoja per samanotus pušynus, nusėtus bruknėmis. Prisirenkam jų į tuščią pietų dėžutę. 

Nakvynės vieta – viena įdomesnių. Nedidelis rąstinis namukas, galima sakyti miške, šalia regioninio parko lankytojų centro, kuriame parengta ekspozicija apie lūšį, inkilai ant žemės ir keli stalai. Miegojome ant grindų su savo čiužiniais ir miegmaišiais. Gal kas ir miegojo, bet aš nuolat girdėjau kažką vaikštant, graužiant ir krebždant aplinkui. Bet bala nematė to miego. Kitą dieną keliesi ir eini. Nemiegotą naktį pataiso Editos paruošti pusryčiai, gaivus ryto oras ir pro medžius tekanti saulė.

Kitą dieną žygiuojame su Giedriumi. Kilometrų nedaug, tad labai nesiskubiname. Pusė kelio per miškus, o kita pusė palei jūrą. Vėjas toks, kad sunku eiti, o dar klampojant per smėlį. Bet vistiek klampojam, nes buvome jau pasiilgę jūros ir įdomu eiti pakrante, ką nors joje rasti įdomaus. Jūra – labai gyvas organizmas. Ji ne tik pati pilna matomos gyvybės – paukščių, medūzų, moliuskų, dumblių, žolių ir kitos bioįvairovės, kurią sunkiau įžiūrėti plika akimi, bet ir vėjas bei nuolat virstančios bangos į krantą įtraukia, užhipnotizuoja, kad negali atitraukti nuo jos akių, jau nebekalbant apie pakrantę, kur atsitūpusi galėčiau mažų mažiausiai valandą žiūrėti į mažą plotelį, kuriame telpa tokia gausybė akmenukų ir kriauklelių.

Vakare atkeliaujame vėl į nuostabią nakvynės vietą. Na, mums ir sekasi, galvoju! Gražiai ir tvarkingai įrengtas namukas pušyne prie pat jūros su visais patogumais ir visi turime po lovą. Ir vėl nemokamai! Estijoje mus globoja angelas sargas – Gedy iš Tartu aplinkos švietimo centro fondo Tartu loodusmaja. Ji padeda mums susisiekti su įvairiais žmonėmis ir įstaigomis, kurie mus geranoriškai priima nakvynei.

O šįkart gauname net vakarienę, o kitą rytą ir pusryčius. Atskira padėka skrieja ir Roosta Puhkeküla administratoriui, kuris mus taip šiltai ir paslaugiai priėmė bei parinko kontaktų dėl tolimesnių apsistojimo vietų.

Išlydėjusios žygeivius, su Edita dar pasidarbuojame ir nenoromis išvažiuojame, nes tikrai norėtųsi čia pasilikti ilgėliau. Pakeliui užsukame pasipildyti atsargų į parduotuvę ir pamatome B&B ženklą. Pasibeldžiame, prisistatome ir vėl malonus atsitiktinumas – atidariusi duris moteris sako, kad jau buvo su ja susisiekta ir ji negalinti mūsų priimti pagrindiniame name, nes apsistoję medžiotojai. Bet pakalbėjus ir pasakius, kad mūsų norai labai minimalūs, ji pasiūlo mums namukus su lovomis ir net šildytuvais juose, o vėliau atneša ir sriubos vakarienei bei primygtinai pakviečia pusryčių. Ir vėl nemokamai!

Taigi, kol kas Estijoje mums sekasi kaip niekad, nors spaudžia krūvos reikalų dėl sparčiai artėjančių renginių grįžus į Lietuvą, į kuriuos jus visus netrukus pakviesime.

Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą arba prisidėti prie ekspedicijos savanoriška veikla. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu

Būkite Baltijos jūros herojais ir žygiuokite su mumis virtualiai įsigydami Baltijos jūros herojaus bilietą: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/

Prisidėti finansiškai galite tiesiogiai čia: https://savebaltic.eu/support/

Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:

Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Linkedin: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/