WEEK 27. ELOISE IS JOINING THE TEAM, HIKERS’ RITUALS, PHYSICAL CHALLENGES, SMALL JOYS AND BIG SORROW

What a week it has been. Arriving on Wednesday 4th September, I am only seven days in and have already experienced my first ‘pirtis’ (a three hour sauna session including being slapped with a ‘whisk’), hiked 40 km in one day, learned about pranayama yoga, and spoken with Finnish locals about their natural marine spaces. 

My first day with Save The Baltic Sea was a magical experience I could never forget. Upon arrival the team welcomed me with warm hugs, freshly brewed matcha tea, and a special treat – ice cream. It would seem that, whilst trying to live a completely sustainable lifestyle on the hike, nobody could go 9 months without a sweet treat. Despite my nerves about joining a new group, not knowing what would be expected of me, if language barriers would prevent us from bonding, or whether my personality would fit in, we quickly got talking about the expedition, marine conservation, and our individual lives. I felt instantly at home sitting around that small table, in a little kitchen in a random village in Finland. It’s funny how the ocean connects us all so effortlessly.

Later that day I was told there would be a sauna session to prepare for the next day’s hike, which I was told is called ‘pirtis’ in Lithuania. This ancient tradition is a holistic practice using only steam and natural aromatics. Giedrius has practised as a pirtis master for 15 years, so he put us through a programme of massages using ‘whisks’ – natural brushes made from tree branches. The physical sensations from the steam and smells were so relaxing and joyful. I felt myself sinking into the way of life these people have been living for the past few months – one of peace, synchronicity with nature, and good will. 

The next day’s hike began on the road, surrounded by forest. Dovile, the navigator, and I talked a lot about different things. I like her ways of thinking, she asks interesting questions about conservation that engage lateral thinking and challenge the ‘normal’. We walked the last five kilometres through a sunlit forest glen filled with wild berries and an assortment of fungi. But of course, along the way, we passed various sources of pollution and industrial waste such as logging sites, a paper factory, and road construction. 

That evening, I bonded with Edita over a cold sea swim at the nearest beach to our accommodation. One beach-clean later, we swiftly bonded over our love for the ocean and she introduced me to pranayama yoga – fast-breathing or ‘fire’ yoga. Whilst bathing, I attempted to practise this technique for one minute and my abs were burning! Without a doubt, I could sense how these people integrate mindfulness, holistic health, and devotion to the ocean into their every living second (or breath). 

As the week has progressed, I’ve alternated between hiking with Giedrius and Dovile, and staying with Edita to replenish supplies, set-up the next accommodation, and write my articles for the Save The Baltic Sea website. This dynamic means I’ve really gotten a sense of how the expedition functions, not just from a hiking point of view. It is clear that without each person fulfilling their role in this team, the NGO wouldn’t be here continuing their mission to spread environmental awareness. 

Whilst hiking through Finland’s backroads and coastal scenery, I’ve noticed a few things. The first being that terrestrial biodiversity here is flourishing – Finland has a beautiful variety of mushrooms, plants, herbs, flowers, trees and birds. However, this section of the Baltic Sea feels quiet, eerie, with very few seabirds or marine mammals around. Perhaps this is because the coastline weaves itself around small islets and estuaries, or maybe it’s a sign of the poor condition of marine life in the Baltic. Whichever it may be, hiking this close to the coastline has provided a unique insight into how treatment of our land directly translates into how we treat our sea. 

Many crop fields are directly next to the sea, or a river or water source where effluents from pesticides are washed off the fields into waterways. Along the road, I have noticed a few examples of eutrophication in waterways directly outside a farmsite or industrial building. This doesn’t always look green, but is often brown or red. This is known as a  ‘red tide’, and occurrs when a certain algae overgrows and produces potent neurotoxins called ‘brevetoxins’. Fertilizers, sewage and other effluents provide nutrients for these algae to grow out of control and any contact with the red tide can have devastating effects on wildlife and humans. 

It was shocking to see examples of this immediately outside the source of effluent, with the sea just metres away. Another point to make is that whilst Finland is famously on top of their environmental health game, it doesn’t mean that Finnish coastlines are untouched by pollution from the other seven countries connected to it by the Baltic Sea. 

A certain phrase stuck out to me during this week, and it’s something Dovile said in passing upon seeing a piece of litter. “If you’ve touched it, it already belongs to you”. This simple but effective mindset would make the world of difference in cities where tonnes of litter have to be removed from the streets every day. 

On the 8th September, I hiked 10km with the team to a beach for our organised beach-clean up. Celebrating this year’s Baltic Sea Day by caring for the coast, we collected over 200 pieces of litter despite a local saying that it was “a really clean beach”. One nice initiative that captured my attention was that the nearby icecream kiosk must keep the beach clean as part of their rental agreement. Perhaps during the off-season, when the kiosk closes, this incentive falls short. Nonetheless, if more businesses were required to keep their natural spaces tidy, we might have fewer marine litter issues in the world. 

After the hiking team continued, I stayed behind with Edita and we were approached by a local fisherman who was interested in our expedition. He knew a lot about the status of Finnish coastlines, and said when it rains the fish return to the open sea because of pollution and other chemicals being flushed into coastal waters. He has been fishing there for 40 years, and told us on a good day he might catch 30 fish, but now he just catches one. More concerningly, salmon used to visit this area but have not been seen in years. Local ecological knowledge is so valuable to understanding the history of an ecosystem, and knowing what conditions are required to restore it to its ‘natural’ condition.

It seemed as if this week was the week of the apples. At every corner, there was without fail an apple (or in one case, plum) tree teeming with fruit. Of course, we took some and said our thanks. Nature has provided us with plenty of food en route in Finland, with many gardens lined with rosehip bushes bearing edible fruits. 

The next day, we set off for a 40 km hike. Tough on our feet and minds, it was equally upsetting to see the many examples of petroleum in nearby waterways. This is easy to spot, as the chemicals used to make petroleum usually contain detergents which produce sea foam. Petrol and other oils reach the sea via land-based activities, but also from shipping and marine transport. It’s important to know that up to 15% of global cargo traffic is handled in the Baltic Sea. On this hike we also spotted a moose and a red squirrel – my first time seeing either of these majestic european species. Dragging our feet, we arrived in a city – Vaasa. It seemed the road was endless, but we were welcomed with homemade Varškėčiai – Lithuanian pancakes, and caramelised apples made with our pickings from the hike.

After this mammoth day, my feet were in agony and I was astonished at the strength of both Giedrius and Dovile who, of course, have been used to this level of physical endurance for some time now. I didn’t hike the next day, but stayed with Edita. This time we challenged ourselves to talk with as many people as possible about the state of the Baltic Sea, whilst going about the support roles. It was a very interesting day indeed, as we found ourselves chatting with other nature enthusiasts in the street, with a group of immigrants touring an art installation in the forest, and a local seabird photographer and her husband during our lunch break. Our smiles were met with equal positive energy, and we left the day feeling as though we had left a small yet powerful impact on the city of Vaasa. 

Looking forward to the week ahead, I wonder whether my feet will recover enough to hike, and whether we will meet more like-minded individuals along our hike. Whatever happens, I know I will cherish this opportunity to connect with Save The Baltic Sea and their ongoing mission to bring about change for marine life in this beautiful corner of the world.

Hiker Eloise

You are welcome to join the expedition “Save The Baltic Sea“ and hike together. Write us an email: info@savebaltic.eu
You are also invited to become a supporter or volunteer.
Find in the link below on how to support the expedition: https://savebaltic.eu/support/
If you want to become a volunteer, write us an email: info@savebaltic.eu

Follow us on social media and get informed how we are doing! You can also find out more interesting and important things about the Baltic sea there:
Instagram: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Website: https://savebaltic.eu
_________________________________________________________________________________________

27 SAVAITĖ. ELOISE ATVYKIMAS, ŽYGEIVIŲ RITUALAI, FIZINIAI IŠBANDYMAI, MAŽI DŽIAUGSMAI IR DIDELIS LIŪDESYS

Kokia tai buvo savaitė! Nuo mano atvykimo trečiadienį, rugsėjo 4 dieną, praėjo vos savaitė, o aš jau patyriau savo pirmąją Lietuvišką  pirtį (tai trijų valandų programa, į kurią įeina ir vanojimas vantomis), per vieną dieną nužygiavau 40 kilometrų, sužinojau apie pranajama jogą ir kalbėjausi su vietiniais suomiais apie jūrą.

Mano pirmoji diena su „Išsaugokime Baltiją“ ekspedicija buvo tikrai magiškas patyrimas, kurio niekada nepamiršiu. Atvykusią mane komanda pasitiko šiltais apkabinimais, ką tik išvirta matcha arbata ir ypatingu desertu – ledais. Nors žygyje ir laikomasi tvaraus gyvenimo būdo principų, vargu, ar kas galėtų išgyventi 9 mėnesius nepasmaližiavęs. Nepaisant mano nuogastavimo dėl prisijungimo prie naujos grupės, nežinomybės dėl to, ko iš manęs bus tikimasi, kalbos barjero, kuris galėtų tapti kliūtimi susibendrauti, ir abejojimo, ar mano asmenybė pritaps, jau greitai pradėjome kalbėtis apie ekspediciją, jūros išsaugojimą ir mūsų asmeninius gyvenimus. Iškart pasijutau kaip namuose, sėdėdama prie to nedidelio stalelio virtuvėje kažkuriame mažame Suomijos kaimelyje. Smagu pagalvojus, kaip jūra taip lengvai mus sujungia.

Vėliau tą dieną sužinojau, kad turėsime pirties seansą, kaip atsigavimą prieš kitos dienos žygį. Pirtis – senovinė tradicija, holistinė praktika, kurios metu naudojamas tik garas ir natūralūs aromatai. Giedrius, pirties meistras, tuo užsiima jau 15 metų. Jis mums atliko masažo programą naudodamas vantas – natūralias šluoteles, pagamintas iš medžių šakelių. Fizinis garų ir kvapų pajutimas buvo toks atpalaiduojantis ir džiuginantis. Tiesiog pajutau, kaip pasineriu į tai, kuo ekspedicijos komanda gyvena pastaruosius kelis mėnesius – į taikų gyvenimo būdą paremtą darna su gamta ir gera valia.

Kitos dienos žygis vedė miško apsuptu keliu. Su Dovile, maršruto koordinatore, kalbėjomės apie daug įvairių dalykų. Man patinka jos mąstymo būdas – ji užduoda įdomių klausimų apie gamtosaugą, kurie reikalauja kūrybiško mąstymo ir meta iššūkį tam, kas laikoma įprasta. Paskutinius penkis kilometrus ėjome per saulės apšviestą proskyną, pilną laukinių uogų ir įvairiausių grybų. Tačiau, žinoma, praėjome ir pro taršos ir pramoninių atliekų šaltinius, tokius kaip kirtavietės, popieriaus fabrikas ar kelio rekonstrukcija.

Tą patį vakarą su Edita maudėmės šaltoje jūroje. Po vieno paplūdimio švarinimo mes greitai radome bendrą kalbą – apie meilę jūrai. Ji supažindino mane su pranajama joga – greito kvėpavimo (arba „ugnies“) joga. Besimaudydama bandžiau vieną minutę praktikuoti šią techniką ir jaučiau kaip mano pilvo presas tiesiog degė! Be jokios abejonės, pajutau, kaip šie žmonės į kiekvieną savo gyvenimo sekundę (arba įkvėpimą) įtraukia sąmoningumą, holistinį rūpinimąsi sveikata ir atsidavimą jūrai bei visiems pasaulio vandenims.

Šią savaitė pakaitomis arba žygiavau su Giedriumi ir Dovile, arba su Edita pildžiau maisto atsargas, rūpinausi sekančia nakvynės vieta ar rašiau straipsnius, talpinamus į „Išsaugokime Baltiją“ svetainę. Tokia dinamika iš tiesų padėjo suprasti, kad ekspedicija – tai ne vien žygis. Akivaizdu, kad be kiekvieno žmogaus, atliekančio savo vaidmenį šioje komandoje, šios organizacijos tiesiog nebūtų ir ji negalėtų tęsti savo misijos – didinti aplinkosauginį sąmoningumą.

Žygiuodama Suomijos takeliais ir pakrantėmis pastebėjau keletą dalykų. Pirmiausia tai, kad čia klesti sausumos biologinė įvairovė: Suomijoje gausu grybų, augalų, žolelių, gėlių, medžių ir paukščių. Tačiau Baltijos jūros dalis – rami, net šiurpiai tyli, aplink mažai jūrinių paukščių ar jūros žinduolių. Galbūt tai dėl to, jog jūros pakrantė vingiuoja per nedideles saleles ir žiotis. O gal tai rodo prastą Baltijos jūros gyvūnijos būklę. Kad ir kaip ten būtų, žygiavimas taip arti jūros kranto suteikė unikalią galimybę suprasti, kad tai, kaip mes elgiamės sausumoje lemia tam tikrą mūsų elgesį ir su jūra.

Dauguma pasėlių laukų yra prie pat jūros, upės ar kito vandens šaltinio, kur pesticidų perteklius iš laukų nuplaunamas į vandens telkinius. Pakeliui pastebėjau keletą eutrofikacijos atvejų vandens telkiniuose, esančiuose prie pat fermų ar pramoninių pastatų. Eutrofikacija ne visada žalios spalvos – dažnai ji būna ruda ar raudona. Tai vadinama „raudonuoju potvyniu“, kuris pasireiškia, kai tam tikri dumbliai perauga ir gamina stiprius neurotoksinus, vadinamus brevetoksinais. Trąšos, kanalizacijos ir kitos nuotekos yra maisto medžiagos, kuriomis šie dumbliai maitinasi ir nekontroliuojamai auga. O bet koks kontaktas su raudonuoju potvyniu gali turėti pražūtingų padarinių tiek laukinei gamtai, tiek žmonėms.

Šokiravo tai, kad tokių pavyzdžių buvo galima išvysti prie pat nuotekų šaltinio, o jūra buvo vos už kelių metrų. Svarbu paminėti, kad kol Suomija garsėja savo aplinkosaugine sveikata, tai nereiškia, kad jos pakrančių nepasiekia tarša iš kitų septynių šalių aplink Baltijos jūrą.

Šią savaitę man ypač įsiminė viena frazė, kurią Dovilė pasakė pamačiusi šiukšlę: „palietei, vadinasi, dabar ji tavo“. Toks paprastas, bet veiksmingas mąstymo būdas labai pakeistų situaciją miestuose, kur kasdien iš gatvių tenka pašalinti tonas šiukšlių.

Rugsėjo 8-ąją su komanda žygiavome į paplūdimį, kur vyko mūsų organizuotas paplūdimio valymas. Šiemet minėdami Baltijos jūros dieną ir rūpindamiesi viena iš jos pakrančių, surinkome virš 200 vienetų šiukšlių, nors vietiniai gyventojai ir teigė, kad tai „tikrai švarus paplūdimys“. Viena graži iniciatyva, patraukusi mano dėmesį, buvo tai, kad netoliese esantis ledų kioskas pagal nuomos sutartį privalo palaikyti švarą paplūdimyje. Galbūt ne sezono metu, kai kioskas užsidaro, šios paskatos pritrūksta. Vis dėlto, jei daugiau įmonių būtų įpareigotos palaikyti švarą savo natūraliose erdvėse, galbūt pasaulyje būtų mažiau problemų dėl jūros atnešamų šiukšlių.

Po to, kai žygeivių komanda išėjo tęsdami dienos žygį, mes su Edita pasilikome paplūdimyje. Mus užkalbino vietinis žvejys, kurį labai sudomino mūsų ekspedicija. Jis jau ir taip daug žinojo apie Suomijos pakrančių būklę ir sakė pastebėjęs, kad kai lyja, žuvys grįžta į atvirą jūrą, nes į pakrančių vandenis išplaunama tarša ir kitos cheminės medžiagos. Jis čia žvejoja jau 40 metų ir pasakoja, kaip sėkmingą dieną pagaudavo 30 žuvų. O dabar pagauna tik vieną. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad anksčiau į šią vietovę atplaukdavo lašišos, tačiau jau daug metų jų nematyti. Vietinių gyventojų žinios yra labai vertingos norint suprasti ekosistemos istoriją ir kokių sąlygų reikia siekiant atkurti natūralią jos būklę.

Atrodo, kad ši savaitė buvo obuolių savaitė. Ant kiekvieno kampo augo obelys (o kartą – ir slyva), vaišinančios vaisiais. Žinome, keletą įsidėjome į kuprines ir padėkojome. Suomijos gamta mus aprūpino gausybe maisto pakeliui – daugelyje sodų augo ir uogomis nusagstyti erškėtrožių krūmai.

Kitą dieną išsiruošėme į 40 kilometrų žygį. Be to, kad tai ir taip buvo kojas ir protą varginantis žygis, ne mažiau nuliūdino, kai pamatėme daugybę naftos produktų išsiliejimo atvejų netoliese esančiuose vandens telkiniuose. Tai nesunku pastebėti, nes naftos gamybai naudojamose cheminėse medžiagose paprastai būna ploviklių, dėl kurių ant vandens paviršiaus susidaro putos. Benzinas ir kitos alyvos į jūrą patenka ne tik dėl sausumoje vykdomos veiklos, bet ir dėl laivybos bei jūrų transporto. Svarbu paminėti, kad Baltijos jūra plukdoma apie 15 proc. viso pasaulio krovinių. Šio žygio metu taip pat matėme briedį ir raudonąją voverę – pirmą kartą mačiau šias didingas Europos rūšis. Vos vilkdami kojas atvykome į miestą – Vasą. Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Bet mus pasitiko naminiai blynai su karamelizuotų obuolių uogiene – obuolių, kuriuos surinkome bežygiuodami. 

Po sunkios dienos mano kojos tiesiog kankinosi, o aš stebėjausi kaip Giedrius ir Dovilė vis dar turi energijos. Žinoma, jie jau pripratę prie tokių fizinių išbandymų. Kitą dieną nežygiavau, o likau su Edita. Kartu metėme sau iššūkį – pakalbinti kuo daugiau žmonių Baltijos jūros tema. Diena iš tiesų buvo labai įdomi, nes gatvėje bendravome su įvairiais gamtos entuziastais bei grupe imigrantų, apžiūrinėjančių miške esančią instaliaciją. O per pietų pertrauką – su vietine jūrinių paukščių fotografe ir jos vyru. Mūsų šypsenos buvo sutiktos su tokia pat teigiama energija, ir jautėmės lyg atsisveikinusios su Vasos miestu jame palikusios gal ir nedidelį, bet stiprų poveikį.

Bemąstydama apie ateinančią savaitę, galvoju, ar mano kojos atsigaus pakankamai, kad galėčiau leistis į tolimesnius žygius, ir ar jų metu sutiksime daugiau bendraminčių. Kad ir kas nutiktų, žinau, kad branginsiu šią galimybę žygiuoti su „Išsaugokime Baltiją“ ir kartu vykdyti misiją – kelti pokyčių bangas šiame nuostabiame pasaulio kampelyje.

Žygeivė Eloise

Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu

Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Linkedin: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/