WEEK 26. WHAT IS COMMON BETWEEN LITHUANIA AND FINLAND? WHY THE HIKERS HAD TO MAKE TWO DAYS DISTANCE IN ONE DAY? AND WHAT IT TAKES TO GROW A TREE?

This week, for the second time on our journey, we momentarily felt as though we’d reached the finish line. The first time was in Sweden, when a road sign announced that we had arrived in Pålänge. Wait, have we reached Palanga already? It took a moment to realize that, in fact, the Lithuanian seaside is still some 2,000 kilometers away, a distance that will take us another three months to cover.

Another town whose name reminds us of Lithuania is Pyhäjoki. In Finnish, pyhä means “holy” and joki means “river,” so naturally we thought of Šventoji! Many towns in Finland share names with the rivers that flow through them, ending in joki, like Kalajoki or Tomujoki. While searching for accommodation in Kalajoki, I contacted a campsite, only to find they had no vacancies due to the biggest event of the summer: the Kalajoen Venetsialaiset (Kalajoki Venetian Festival). It seemed like the entire region had gathered to celebrate the end of summer. Well, our timing couldn’t have been better. In the end, we decided to “compress” two days of hiking into one, covering double the distance in order to earn an extra rest day and arrive in Kalajoki a day early when there was still one available campsite. However, this meant we had to cover 43 kilometers in a single day. Fortunately, the hike wasn’t too difficult. The road only followed a main highway for a short stretch before veering into the forest, then meandering along a gravel path through fields and woods. We didn’t pass any towns, just the occasional farmhouse, so it’s no wonder I couldn’t find accommodation between Pyhäjoki and Kalajoki. At one point, we began to hear a distant hum. As we emerged from the forest, we saw the blades of wind turbines rotating above the trees, growing closer as we walked. We had reached a wind farm. We took a snack break on one of the turbine’s steps. Interestingly, they had names. The one we sat on was called Hilda. Even up close, the sound of the turbines was quite gentle. The route was memorable not just for the wind turbines but also for the unpredictable weather. Thunder rumbled all day, accompanied by occasional lightning, light drizzles, or sudden breaks in the rain as if the sky couldn’t make up its mind. At one point, we found the only shelter available for lunch: a woodshed with a leaky roof. But it’s this unpredictability and surprise that make the journey exciting. In fact, this leg was easier than some of the shorter ones we’ve hiked. By evening, we finally arrived at the campsite, drenched in puddles and festival spirit.

One day, we took a detour from the coast and ventured into the forests to visit Pohjan Taimi Oy, a Finnish forestry company that supplies tree seedlings to our partner, Skogran. Our host spoke limited English, so we kept the conversation going with questions: How are the seedlings propagated? Where do you get the seeds? What types of trees do you grow? Who are your customers? How are the seedlings transported? Meri, our guide, showed us where the seeds germinate in trays of a hundred. We then walked to what looked like a field, but was actually a sea of thousands of sprouting seedlings. And there wasn’t just one—there were five, maybe six of these fields. These tiny seedlings, some no bigger than a spindle, were already one or two years old. The company grows four species of trees: pine, spruce, birch, and larch. Birches are the fastest-growing and most popular. Pohjan Taimi supplies seedlings to customers in Sweden, Finland (including Metsähallitus, which I’ve mentioned earlier), Lithuania (Skogran), and other countries. What struck me most was how much care goes into nurturing these seedlings: from germination to weeding and watering, all the way to packing them for transport. It’s humbling to realize that the workers who care for these seedlings will never see them grow into mature trees. We can cut down a tree in an hour, but growing a new one from seed takes years.

From the forests, we returned to the coast. Although we hike by the sea every day (sometimes kilometers away, knowing it’s there to our right), we wanted to celebrate Baltic Sea Day on September 8 in a special way. On that day, our route will take us past Hellnäs Beach in Finland, where we’ve decided to organize a beach cleanup at noon. We invite everyone to join us in showing their care for the sea. If you live far from the coast, clean up your local area instead. After all, the sea starts right where we live—in every home, river, stream, lake, or body of water nearby. Let’s celebrate Baltic Sea Day together!

At the end of this week, Eloise joined our hiking team of hikers. She has been writing educational articles about the challenges facing the Baltic Sea and how our everyday actions can help address these issues. Next week, she’ll not only cover the topic of microplastics but also share her impressions of the expedition. Be sure to read next week’s post for a fresh perspective on our journey!

Hiker Dovilė

You are welcome to join the expedition “Save The Baltic Sea“ and hike together. Write us an email: info@savebaltic.eu
You are also invited to become a supporter or volunteer.
Find in the link below on how to support the expedition: https://savebaltic.eu/support/
If you want to become a volunteer, write us an email: info@savebaltic.eu

Follow us on social media and get informed how we are doing! You can also find out more interesting and important things about the Baltic sea there:
Instagram: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Website: https://savebaltic.eu

_________________________________________________________________________________________

26 EKSPEDICIJOS SAVAITĖ. APSILANKYMAS ŠVENTOJOJE, NAKVYNĖS PAIEŠKOS IR ĮDOMYBĖS MIŠKININKYSTĖS ĮMONĖJE

Šią savaitę jau antrą kartą per ekspediciją akimirkai pasivaidena, kad pasiekėme finišo liniją. Pirmą kartą –  Švedijoje, kai kelio ženklas skelbė, kad priėjome Pålänge. Ką? Ar mes jau pasiekėme Palangą? Užtrunkame akimirką susivokti – vis dėl to, iki Lietuvos pajūrio apie 2000 kilometrų, kuriuos nueiti užtruksime dar tris mėnesius.

Kitas miestelis, kurio pavadinimas asocijuojasi su Lietuva – Pyhäjoki. Pyhä suomiškai – „šventas“, o joki – „upė“. Tad galima pamanyti, kad atėjome į Šventąją! Suomijoje daug tokių miestelių tokiu pačiu pavadinimu kaip ir per juos tekančios upės, su galūne joki, pavyzdžiui Kalajoki ar Tomujoki. Ieškant nakvynės Kalajoki mieste ir susiekus su kempingu sužinau, kad laisvų vietų jie nebeturi – savaitgalį kempinge laukia didžiausias vasaros renginys: „Kalajoen Venetsialaiset” (Kalajoki Venecijos festivalis). Aplink Kalajoki jokių kitų variantų taip pat nėra – visi susirinko į Kalajoki švęsti vasaros pabaigos. Na ir sugebėjom šitaip pataikyti. Galų gale nusprendžiame „suspausti” dvi ekspedicijos dienas į vieną, nueiti dvigubą dienos maršrutą, bet taip pat užsidirbti papildomą laisvą dieną ir Kalajoki atsirasti dieną anksčiau, kai kempinge dar yra likęs vienas laisvas namelis. Bet tam turėsime per vieną dieną įveikti 43 kilometrus. Vis dėl to, žygis neprailgsta – kelias tik trumpam mus veda palei mašinų kelią, tada įsukame į mišką, o vėliau einame žvyrkeliu vingiuojančiu per laukus ir miškus. Gyvenviečių visai nematyti, gal tik viena kita sodyba – nieko keisto, kad negalėjau rasti nakvynės tarp Pyhäjoki ir Kalajoki miestų. Suprantame, kad fone girdisi kažkoks ūžimas. Išėjus iš miško į atviresnę vietą pamatome virš miškų besisukančius vėjo turbinų sparnus, kurios mums beeinant vis artėja – priėjome vėjo jėgainių parką. Ant vienos jų laiptų prisėdame užkąsti. Pasirodo, jėgainės dar ir savo vardus turi. Ta, ant kurios laiptų susėdom, vardu Hilda. Net ir būnant visai arti jėgainės, jos skleidžiamas garsas gana ramus. Tačiau kelias buvo įdomus ne tik vėjo jėgainėmis, bet ir oru: visą dieną tai griaudėjo, žaibavo, tai tik lynojo ar net visai nustodavo, lyg negalėdamas apsispręsti. Pakeliui radome vienintelę vietą pasislėpti nuo lietaus ir papietauti – malkinę kiauru stogu. Bet dinamika ir netikėtumai yra tai, kas daro kelią įdomų. Tiesą sakant, ši atkarpa buvo net lengvesnė nei kuri nors iš perpus trumpesnių. Vakare galiausiai pasiekiame balose ir festivalio nuotaikoje skęstantį kempingą.

Vieną dieną nutolome nuo jūros ir patraukėme į miškus – į Suomijos miškininkystės įmonę „Pohjan Taimi Oy“, tiekiančia medžių sodinukus mūsų partneriui „Skogran“. Mus pasitikusi mergina angliškai laisvai nekalbėjo, todėl vis stengiamės sugalvoti įvairiausių klausimų ir palaikyti gyvą pokalbį: kaip sodinukai daiginami, iš kur gaunate sėklų, kokių rūšių medžius auginate, kas yra jūsų klientai, kaip sodinukai transportuojami ir panašiai. Meri parodo, kur sėklos daiginamos ir sudedamos į padėklus po šimtą. Vėliau einame link žalio lauko. Pasirodo, kad tai ne pieva, o sudygusių daigelių jūra, sudaryta iš tūkstančių daigelių. Ir tokių jūrų ne viena – penkios, o gal šešios. Vos sprindžio dydžio daigeliai jau vienerių ar dvejų metų. Auginamos keturios skirtingos medžių rūšys: pušys, eglės, beržai ir maumedžiai. Sparčiausiai iš jų auga beržai ir jie yra populiariausi. Įmonė turi klientų Švedijoje, Suomijoje (pavyzdžiui, mano jau anksčiau minėtas „Metsähallitus”), Lietuvoje (mūsų partneris „Skogran“) ir kitose šalyse. Didžiausią įspūdį padarė tai, kiek daug pastangų šių sodinukų priežiūra reikalauja – nuo pat sėklos daiginimo iki didžiulio daigų lauko ravėjimo ir laistymo, sodinukų pakavimo sandėliavimui ir transportavimui. Taip pat, kad darbuotojai šių mažyčių daigelių, kuriais jie taip rūpinosi, tapusių brandžiais medžiais, per savo gyvenimą nebespės pamatyti. Medį nukirsti galime vos per valandą, bet iš sėklos užauginti naują prireiks daugybės metų.

Iš miškų grįžtame prie jūros. Nors palei jūrą (kartais mus nuo jos skiria kilometrai, tad tik žinom, kad ji kažkur mūsų dešinėje) žygiuojame kiekvieną dieną, rugsėjo 8-ąją Baltijos jūros dieną norime paminėti išskirtinai. Rugsėjo 8 dienos maršrutas mus ves pro Hellnäs paplūdimį Suomijoje, kurį ir nusprendėme tądien, rugsėjo 8, 12 valandą, švarinti ir tvarkyti. Kviečiame visus norinčius tokiu būdu parodyti savo rūpestį jūrai. O jei iki jūros gana toli, ją švarinti galime ir ten, kur ji prasideda. O ji prasideda čia – kiekvieno iš mūsų namuose ir iš kiekvienos upės, upelio, ežero ar kito vandens telkinio, prie kurio gyvename. Paminėkime Baltijos jūros dieną kartu!

Šios savaitės pabaigoje prie mūsų žygeivių komandos prisijungė Eloise, rašanti šviečiamuosius straipsnius apie Baltijos jūros problemas ir tai, kaip mūsų kasdieniai veiksmai gali prisidėti prie jų sprendimo. Ateinančią savaitę ji žadėjo ne tik parašyti naują straipsnį, kuriame analizuojama mikroplastiko problema, bet ir pasidalinti savo įspūdžiais apie ekspediciją kitos savaitės įraše. Apie ekspediciją iš kitos perspektyvos skaitykite jau kitos savaitės įraše.

Žygeivė Dovilė

Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu

Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu

Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Linkedin: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/