WEEK 25. SOLO HIKES, EMERGENCY ROOM AND THE GREATEST JOB IN THE WORLD 

While we frequently encounter challenges during the expedition (many of which are financial) week 25 began in an unusual way. First, we had to bid farewell to Giedrius, who returned to Lithuania temporarily, leaving Edita and me to continue the expedition together for nearly a week. Secondly, despite our normally careful and responsible nature, we found ourselves forgetting or leaving things behind: a sweater here, the ropes of a hammock there, and even our entire “fridge”: a box with cooling elements where we store our food. Living a minimalist lifestyle, we could practically count our personal belongings on our fingers (well, maybe we would need our toes too), making these oversights all the more perplexing.

After saying goodbye to Edita at a campsite with a rocky beach, I embarked on my first solo day hike. Not entirely alone, though, as I was accompanied by a host of doubts. I can lead large groups, like when the Men’s Forge Academy joined us, and I’m comfortable hiking in a group of two. But would I have the willpower to maintain a steady pace and not pause every few kilometers when hiking alone? My first solo hike indeed was strange and required a significant amount of determination. But by evening, I made it to Oulu and the Nallikari campsite, where we stayed for a couple of days. We’re deeply grateful to this campsite for supporting our expedition by offering us a fifty percent discount on tent pitches! Unfortunately, the weather wasn’t as kind: it rained every day, and at night the wind was so strong that it felt like our tents might be ripped from the ground.

The next morning, we decided it was time to figure out what had happened to Edita’s foot, which had gotten stuck in a swamp during her first day of hiking. On our second attempt, we found ourselves in the reception area of Oulu Hospital. After visiting four different rooms and getting her leg X-rayed, we discovered that nothing was broken. Just the ankle ligament was torn and it would take two to six weeks to heal, requiring limited movement and the use of a splint. It’s fortunate that the splint is removable because the next day we had a meeting with Essi, Sara, and Erika from Metsähallitus, a Finnish organization that manages state-owned forests and water bodies. They promised us to show how a marine underwater biodiversity inventorization is being conducted at Nallikari beach. We shared a snack at a beachside restaurant before suiting up in the orange waterproof outfits. “They might be holey here or there,” Essi warned as she handed us wool socks knitted by her mother to wear under our “astronaut” suits. We waded into the water and measured two hundred-meter transects: lines along which we would examine the seabed every ten meters, extending five meters to either side. We noted sediment levels, seabed composition (silt, sand, clay, gravel, or rock), and any objects we encountered, such as plants or stones, along with their size and the percentage of the area they covered. In short, we couldn’t have been more thorough. A hundred meters from shore, the water was shoulder-deep, and the orange suits made us float in the water. Edita and I agreed that we might have found the most wonderful job in the world: peacefully exploring the seabed while floating. Well, as long as we could learn all those Latin names for the plants.

Essi shows us seaweed floating on the surface of the water that is involved in eutrophication. They may seem like tiny particles, but they cover a vast area of the Baltic Sea, known as the “dead zone”, equivalent to the size of Lithuania. By consuming the oxygen in the water, they prevent the reproduction of other species of organisms and cause huge changes in the marine ecosystem. However, we, the inhabitants of the Baltic Sea shores, even though we often think we are small, the actions of each one of us make a big difference. And by coming together, we can slow down the processes in the sea so that we, our children, and grandchildren can spend many more summers on the Baltic Sea.

Other days are followed by even more solitary solo hikes. As I walk, I reflect: after all, I was thinking of walking the Camino Lituano in Lithuania alone this summer. So here it is: me, my thoughts, and my path. Not in Lithuania, but in Finland. In the last kilometers of my last solo hike, two cyclists overtake me. They ask me in English where I’m from, but I don’t manage to answer. I only see the Lithuanian flag attached to the bike’s rack flying. Oh, what a shame we didn’t stop to talk! But in Raahe, where our team has grown to three again, we decide to celebrate Giedrius’s return by going out for a meal. And here I see the same cyclists standing in the square! It’s brothers Dainius and Vidas, cycling around the Baltic Sea in several stages. How fun and unexpected to meet Lithuanians in Finland!

Next week, we will meet with Pohjan Taimi Oy, a Finnish forestry company that supplies tree seedlings to our partner Skogran, a company offering reforestation, management, landscaping, and other services in Lithuania and across Europe. And also, our expedition team will soon be expanded: on Wednesday we will be joined by Eloise, a marine biologist from Ireland, who is currently writing the expedition’s educational articles on Baltic Sea issues. If you haven’t read her latest article on the state of biodiversity in the Baltic Sea yet, you can find it here. See next week’s post to find out how Eloise manages to combine writing articles with hiking and what other challenges lie ahead of us.

Hiker Dovilė

You are welcome to join the expedition “Save The Baltic Sea“ and hike together. Write us an email: info@savebaltic.eu

You are also invited to become a supporter or volunteer.

Find in the link below on how to support the expedition: https://savebaltic.eu/support/
If you want to become a volunteer, write us an email: info@savebaltic.eu

Follow us on social media and get informed how we are doing! You can also find out more interesting and important things about the Baltic sea there:
Instagram: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Website: https://savebaltic.eu

_________________________________________________________________________________________

25 SAVAITĖ. SOLO ŽYGIAI, APSILANKYMAS LIGONINĖS PRIIMAMAJAME IR NUOSTABIAUSIAS DARBAS PASAULYJE 

Nors ekspedicijos metu su iššūkiais (pasinaudosiu proga ir paminėsiu, kad didelė dalis jų – finansiniai) susiduriame neretai, bet dvidešimt penktoji ekspedicijos savaitė prasidėjo tikrai gana neįprastai – visų pirma tuo, kad beveik savaitei turėjome atsisveikinti su Giedriumi, kuriam laikui grįžusiu į Lietuvą, ir ekspediciją tęsti dviese su Edita. O antra, tuo, kad, nors ir laikome save gana atidžiais ir atsakingais, pradėjome šen bei ten pamiršti arba palikinėti įvairius savo daiktus: nuo megztinio iki ant medžio pririštų hamako virvių ar net viso „šaldytuvo“ – dėžės su šaldymo elementais, kurioje šaltai laikome maisto produktus. Vadovaujamės minimalistiniu gyvenimo būdu, todėl asmeninius daiktus galėtume suskaičiuoti ant rankų (na, gal dar prireiktų ir kojų) pirštų. Todėl net sunku suprasti – tai kaip gi čia taip?

„Baibokiukų“ stovyklavietėje atsisveikinusi su Edita, į dienos žygį pirmą kartą išėjau viena. Iš tiesų, ne viena, o su begale abejonių. Vesti didelę grupę galiu (pavyzdžiui, kai buvo atvykusi „Vyrų Kalvės Akademija“), eiti dviese – taip pat. Bet ar turėsiu pakankamai valios palaikyti tempą ir nestoviniuoti kas pora kilometrų žygiuodama viena? Pirmas solo žygis buvo gana keistas ir valios pastangų tikrai prireikė. Bet vakare visgi pasiekiau Oulu ir „Nallikari“ kempingą, kuriame apsistojome porai dienų. Šiam kempingui esame labai dėkingi už ekspedicijos palaikymą – mūsų komandai buvo suteikta net penkiasdešimties procentų nuolaida palapinių vietoms! Tik gaila, kad oras tomis dienomis nebuvo toks geranoriškas: kasdien lynojo, o naktimis pūtė toks stiprus vėjas, jog atrodė, kad su palapinėmis greitai būsime atplėštos nuo žemės ir nuneštos tolyn. Kitą rytą nusprendėme galų gale išsiaiškinti, kas gi nutiko dar pirmomis dienomis žygiuojant per pelkę nikstelėtai Editos kojai. Iš antro bandymo atsirandame Oulu ligoninės priimamajame. Apsilankius keturiuose skirtinguose kabinetuose ir rentgenu peršvietus koją, sužinome, kad niekas nelūžę, tik įtrūkęs čiurnos raištis, kuriam sugyti prireiks nuo dviejų iki šešių savaičių vengiant intensyvaus judėjimo ir nešiojant įtvarą. Gerai, kad įtvaras nuimamas, nes kitą dieną dar turime susitikimą su Essi, Sara ir Erika iš „Metsähallitus” – Suomijos organizacijos, besirūpinančios valstybei priklausančiais miškais ir vandens telkiniais. Jos mums žadėjo ne tik pademonstruoti, bet ir leisti pačioms atlikti, jūrų povandeninės bioįvairovės inventorizaciją, kurią darysime visai čia pat – „Nallikari“ paplūdimyje. Kartu užkandame restorane prie paplūdimio ir einame puoštis oranžiniais neperšlampamais kostiumais. „Tik vietomis gali būti kiauri“, įspėja Essi paduodama vilnones jos mamos megztas kojines, kurias užsimauname prieš lipdamos į „kosmonautų“ kostiumų batus. Lipame į vandenį ir matuojame du šimto metrų ilgio transektus – linijas, kuriose kas dešimt metrų po penkis metrus į šonus tyrinėsime jūros dugną: nuosėdų lygį, dugno sudėtį (dumblas, smėlis, molis, žvyras ar uoliena), pasižymėsime rastus objektus – augalus ar akmenis, jų dydį ir plote užimamą dalį procentais. Žodžiu, jau detaliau šis plotas negali būti ištirtas. Šimtas metrų nuo kranto vanduo tesiekia pečius, o oranžiniai kostiumai leidžia smagiai paplūduriuoti. Su Edita sutinkame, kad radome turbūt patį nuostabiausią darbą pasaulyje – ramiai sau beplūduriuojant tyrinėti jūros dugną. Na, tik tektų išmokti visus tuos lotyniškus augalų pavadinimus. Essi parodo vandens paviršiuje plūduriuojančias eutrofikacijos procese dalyvaujančias žoleles. Tai, atrodo, mažytės dalelės, tačiau jos padengia didžiulį Baltijos jūros plotą, vadinamą „negyvąją zona“, prilygstantį Lietuvos teritorijai. Sunaudodamos vandenyje esantį deguonį, jos neleidžia daugintis kitoms organizmų rūšims ir sukelia didžiulius pokyčius jūros ekosistemoje. Tačiau lygiai taip pat ir mes, Baltijos jūros krantų gyventojai – nors mums dažnai atrodo, kad esame maži, tačiau kiekvieno iš mūsų veiksmai daro didelius pokyčius. O susitelkę visi kartu galime pristabdyti jūroje vykstančius procesus tam, kad mes, mūsų vaikai ir anūkai prie Baltijos jūros galėtų atostogauti dar vasarų vasaras.

Kitomis dienomis seka dar vienišesni solo žygiai. Eidama svarstau: juk šią vasarą ketinau viena įveikti Camino Lituano kelią Lietuvoje. Tai štai jis – aš, mano mintys ir kelias. Tik ne Lietuvoje, o Suomijoje. Einant paskutinio solo žygio paskutinius kilometrus, mane pralenkia du dviratininkai. Angliškai paklausia, iš kur esu, tačiau atsakyti nesuspėju. Tik matau, kaip nuplazdena prie dviračio bagažinės pritvirtinta Lietuvos vėliavėlė. Ak, koks apima apmaudas, kad nesustojome pasikalbėti! Tačiau Raahe mieste, kuriame mūsų komanda vėl pasipildė iki trijų, nusprendžiame atšvęsti Giedriaus grįžimą ir nueiti kur nors pavalgyti. Ir štai aikštėje matau stovinčius vėl tuos pačius dviratininkus! Tai broliai Dainius ir Vidas, keliais etapais minantys aplink Baltijos jūrą. Kaip smagu ir netikėta sutikti lietuvius Suomijoje!

Kitą savaitę mūsų laukia susitikimas su Suomijos miškininkystės įmone „Pohjan Taimi Oy“, tiekiančia medžių sodinukus mūsų partneriui –  „Skogran“, įmonei, siūlančiai miško atsodinimo, tvarkymo, kraštovaizdžio formavimo ir kitas paslaugas Lietuvoje ir visoje Europoje. O taip pat, jau visai greitai mūsų ekspedicijos komanda pasipildys – trečiadienį prie mūsų prisijungs Eloise, jūrų biologė iš Airijos, šiuo metu rašanti ekspedicijos šviečiamuosius straipsnius apie Baltijos jūros problemas. Jei dar neskaitėte paskutinio jos straipsnio apie Baltijos jūros biologinės įvairovės būklę, jį galite rasti čia. Kaip Eloise pavyks suderinti straipsnių rašymą su žygiavimu ir apie kitus mūsų laukiančius iššūkius skaitykite ateinančios savaitės įraše.

Žygeivė Dovilė

Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu

Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Linkedin: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/