FINAL WEEK OF THE EXPEDITION. COMING BACK HOME.

Winter’s grip continues in Latvia, and though snow-covered roads test our endurance, the thought of home keeps us moving. Just one week remains in our nine-month expedition, and the sight of “Klaipėda” on road signs is a heartening reminder that we are close, with just over 100 kilometers to go.

The last stretch in Latvia has led us along the coast, following the Baltic Coastal Hiking Route. This route, which links the coasts of Estonia, Latvia, and Lithuania, has been both a guide and a challenge. For several days, it lured us from the car road onto a steep cliff edge, where only a narrow strip of sand lay between the sea and the cliff face. Navigating these sections meant choosing between descending the cliff or pushing through dense forest. Once, after descending to the beach, we were forced to climb back up as the path disappeared entirely beyond a high cliff and sharp turn.

Rivers flowing into the sea also posed significant challenges. If it were summer, we might have waded across. But in winter, that’s not an option. When we couldn’t find a narrow crossing or a bridge, Giedrius went into survival mode, attempting to construct makeshift crossings using logs and pallets washed ashore. Unfortunately, his efforts were no match for the swift current, which swept the materials away. After watching and filming his efforts, I suggested a more straightforward solution: walking just a few hundred meters to a nearby bridge.

On Tuesday, our rest day, we had planned a beach monitoring event in Liepāja. The morning rain, however, led us to postpone until the skies cleared. Just after 10 a.m., I received a call from a Latvian number—a young woman asking if the event would proceed as planned. I explained the delay and was pleasantly surprised that, even on a weekday, people were eager to join. By noon, we were at the beach. The caller, as it turned out, was from Latvian TV station TV Kurzeme. We shared stories of our expedition, our upcoming return home, and the day’s beach monitoring efforts. Despite the storm’s waves having scoured the beach, leaving only 30 pieces of litter to collect, the condition of the beach was still far from pristine.

Wednesday brought another hiking day for Giedrius and me. Rain greeted us the moment we stepped outside, and though we were equipped with rain gear, it was no match for the downpour. My waterproof trousers were soon soaked, and my hands chilled from my wet jacket cuffs. Halfway through the hike, my energy flagged. That’s where our van came to the rescue. I called Edita to pick me up, leaving Giedrius to finish the route alone. That evening, we reached our last stop in Latvia: Jūrmalciems. The next day, we would cross into Lithuania.

Our arrival in Lithuania coincided with the frenzy of Black Friday sales. Although we’d distanced ourselves from the material world during the expedition, even the seashore seemed to join the chaos, with five abandoned refrigerators scattered along the beach. Just one kilometer away from the Latvia-Lithuania border, we are greeted by journalists from LRT radio and television, Edita along with expedition volunteer Ieva, and film director Agnė Marcinkevičiūtė, who is making a movie about the expedition. The welcoming team was eager, and Giedrius and I had to hurry up, as a live broadcast awaited us. Interviews, filming, pouring rain, and a rather ambiguous feeling crossing the Lithuanian border, which is hard to describe… After saying goodbye to the journalists, we continued our journey with the three of us, the sea roaring besides and the rain pouring. As we were walking, it turned out that the van had gotten stuck in the sand and could no longer drive out. However, even though it was late in the evening, after calling technical assistance, the problem was quickly resolved.

On Friday, we reached Palanga and met the local community at Palanga Kurhaus. While the turnout was modest, the following day brought over 30 people to join us on the final leg from Palanga to Klaipėda. Hiking with such a large group was both fun and challenging. Keeping everyone at a steady pace was no small feat, as some forged ahead while others lagged behind, creating gaps. We distributed garbage bags to the group, and together, we collected seven large bags of litter along the coastal stretch. We could have gathered more, but we ran out of bags—and willing hands to carry them.

On Sunday, we had our first closing event in Klaipėda. However, this time the turnout was small, even though there was a lot of preparation: we made a hikers’ stew, the gospel choir ‘Gloria’ performed, and we presented the expedition. Nevertheless, the event was very warm, and our invitation to bring their own reusable utensils to taste the stew was heard – some of the attendees brought their own reusable utensils, and we lent ours to those who didn’t have any. The last night of the expedition before heading home was symbolic – we spent the night on the Marine Research Vessel ‘Vėjūnas’ of the Environmental Protection Agency. The next day, we accompanied Edita to Tauragė, where we were welcomed by the mayor, marking our official return to Lithuania.

Saying goodbye wasn’t too sad back then – we knew we’d reunite soon for the closing event at the Lithuanian Exhibition and Congress Centre LITEXPO in Vilnius on December 6. How this event went you could find on our social media. Here is the link:

Still, returning home felt surreal. It was strange to leave behind the team with whom we’ve shared so much. It was hard to say goodbye to the sea too, although not always visible, but always somewhere near on the right side, supporting us, making us happy, calming us, refreshing us, accompanying us for 9 months and thousands of kilometers, connecting and uniting all of us, the people from the countries around the Baltic Sea. Our Baltic Sea, which begins here. In our hearts and minds. In our homes and cities. From every stream and river by which we live.

Hiker Dovilė

The expedition has ended, but our mission continues. The foundation “Save The Baltic Sea” has already been established to raise funds and support initiatives and activities aimed at improving the state of the Baltic Sea. You can contribute and donate here:

Recipient: VšĮ „Už švarią Lietuvą“
Company code: 305566578
Bank account no. (IBAN): LT284010051005747142
Bank: Luminor
SWIFT/BIC: AGBLLT2X
Payment purpose: Save The Baltic Sea

_________________________________________________________________________________________

PASKUTINĖ EKSPEDICIJOS SAVAITĖ. SUGRĮŽIMAS NAMO.

Prieš savaitę Latvijoje mus užklupusi žiema tebesitęsia. Tačiau sparčiai klampojam užsnigtais keliais žinodami, kad namai jau visai nebetoli – iš 9 mėnesių ekspedicijos beliko tik savaitė, o kelio ženkluose jau dažnai pradėjome pastebėti ir „Klaipėdos“ pavadinimą bei vos daugiau nei 100 iki jos belikusių kilometrų.

Paskutinius šimtus kilometrų Latvijoje daugiausia einame pajūriu – taip kaip veda Estijos, Latvijos ir Lietuvos pajūrius jungiantis „Jūrų tako“ (EN: The Baltic Coastal Hiking Route) maršrutas. Vis dėl to, įsitikinom, kad aklai juo pasitikėti negalima – kelias dienas iš eilės jis mus išveda iš mašinų kelio ir atveda prie stataus skardžio, kur apačioje jūra yra palikusi tik siaurą smėlio ruoželį, ir kviečia mus leistis tuo skardžiu žemyn. Vienąkart taip ir padarome, kadangi kitas belikęs variantas – brautis per tankų mišką. Tačiau kiek paėję vėl kopiame aukštyn, nes kelio pajūriu už aukšto skardžio ir staigaus posūkio toliau nebematyti.

Kita dažna kliūtis – į jūrą įtekančios upės. Jei dar būtų vasara, nusiautume batus ir perbristume. Tačiau atėjus žiemai – ne, ačiū. Neradus praėjimo ar bent upės susiaurėjimo, kad būtų galima peršokti, įsijungiu Google žemėlapį pasižiūrėti kur artimiausias tiltas, o Giedrius jungia robinzonišką režimą ir imasi jį čia pat statyti iš į krantą išplautų rąstų ir europalečių. Deja, nesėkmingai – gana gilios ir sraunios upės srovė tuoj pagauna rąstus ir neša juos atgal į jūrą. Sunkus darbas perniek. Šiek tiek pastebėjusi bei pafilmavusi Giedriaus  juodą darbą, pasiūlau paėjėti vos pora šimtų metrų iki kelio kur ir kirsime upę tiltu.

Paskutinį ekspedicijos antradienį, turėdami laisvą dieną, buvome suplanavę atlikti Liepojos paplūdimio monitoringą. Tačiau prieš dešimtą valandą pažvelgę pro langą nusprendžiame šiek tiek palaukti kol bent kiek aprims lietus. Prieš kelias dienas iškritusių kelių centimetrų sniego kaip nebūta. Šiek tiek po dešimtos sulaukėme skambučio iš latviško numerio – paskambinusi mergina klausė, ar paplūdimio monitoringas įvyks kaip suplanuota. Apgailestaudama pranešiau, kad jį atidėjome kelioms valandoms dėl prasto oro – galbūt už poros valandų dangus prašviesės. Maloniai nustebino, kad darbo dienos rytą vis dėl to atsirado norinčių prisijungti prie paplūdimio tyrimo. Dvyliktą valandą patraukiame į paplūdimį. Pastatę vėliavas sulaukiame svečių – pasirodo anksčiau skambinusi, tačiau neprisistačiusi mergina yra iš Latvijos televizijos, TV Kurzeme, kuriems papasakojam apie ekspediciją, apie tai, kad jau visai greitai grįšime namo bei paplūdimio monitoringą, kurį atliksime šiandien. Šį kartą radinių nedaug – vos 30 vienetų, nes po audros bangos buvo stipriai išskalavusios krantą. Vis dėl to, ir šio, paskutinio, paplūdimio būklė negali būti laikoma gera.

Trečiadienį į dienos žygį kaip visada išsiruošėme dviese – aš ir Giedrius. Tačiau ryte vos žengus pro duris pasipylė netikėtas lietus. Atrodo, nieko baisaus, kai turime nuo lietaus skirtą aprangą. Tačiau nė nespėjus išeiti į kelią jaučiu, kad mano neperšlampamos žygių kelnės jau kiaurai šlapios, o nuo permirkusių striukės rankogalių pradeda šalti rankos. Įveikusi mažiau nei pusę dienos maršruto suprantu, kad vis dar nesušilau, o ir jėgos eiti toliau jau senka. Tačiau tokiems oro, kūno ir valios išsidirbinėjimams ir yra mūsų autobusiukas. Skambinu Editai, kad mane pasiimtų ir palieku Giedrių tęsti žygį vieną. Atvažiuojame į paskutinę nakvynės vietą Latvijoje, Jūrmalciems – jau kitą dieną kirsim Latvijos-Lietuvos sieną.

Į Lietuvą žengiam prieš pat prasidedant karštligiškiems išpardavimams prekybcentriuose. Atrodo, kad ekspedicijos metu pavyko atitrūkti nuo to absurdiško materialaus pasaulio, tačiau ir pajūryje kaip per kokį išpardavimą išsirikiavę stovi į krantą išplauti šaldytuvai – ne vienas, ne du, o kokie penki. Likus vos kilometrui iki Latvijos-Lietuvos sienos mus pasitinka LRT radijas ir televizija, Edita kartu su komunikacijos koordinatore Ieva bei filmą apie ekspediciją kurianti režisierė Agnė Marcinkevičiūtė. Pasitinkantieji nekantravo, o mes su Giedriumi turėjome paskubėti, nes laukė tiesioginis eteris. Interviu, filmavimai, merkiantis lietus ir toks dvisprasmiškas jausmas, peržengus Lietuvos sieną, kurį net sunku nusakyti…Atsisveikinę su žurnalistais iki nakvynės vietos žygį tęsėme trise jūrai ošiant ir lietui skalbiant. Jau mums beeinant, paaiškėjo, kad autobusiukas įklimpo į smėlį ir išvažiuoti nebegali. Tačiau, kad ir vėlai vakare iškvietus techninę pagalbą, problema buvo greitai išspręsta.

Kitą dieną, pasiekus Palangą, susitikome su Palangos bendruomene Palangos Kurhauze. Mūsų pasitikimas Palangoje nebuvo labai gausus. Tačiau kitą dieną prie paskutinės ekspedicijos atkarpos žygio iš Palangos į Klaipėdą prisijungė daugiau nei 30 žmonių grupė. Buvo gera prisiminti, kaip smagu, bet kartu ir sudėtinga, žygiuoti tokioje didelėje grupėje – juk reikia stengtis išlaikyti, kad visa grupė žygiuotų daugmaž vienodu tempu. Besišnekučiuojant nė nespėji pastebėti, kaip kas nors aplenkia ir nurūksta į priekį, o kiti atsilieka, ir tarp žmonių atsiranda didžiuliai tarpai. Taip pat prieš išžygiuodami pasidalijome šiukšlių maišais. Nors ekspedicijos metu šiukšlių nerinkom, tačiau paskutinę ekspedicijos dieną su tokia didele kompanija – kodėl gi ne? Šiukšlė po šiukšlės ir pajūrio atkarpoje nuo Palangos iki Klaipėdos pririnkome 7 didelius maišus. Būtume pririnkę ir daugiau, bet pritrūkome maišų bei norinčių tuos sunkius maišus nešti iki pat finišo linijos.

Sekmadienį mūsų laukė pirmas pabaigtuvių renginys Klaipėdoje. Tačiau dalyvių šįkart sulaukėme negausiai, nors pasiruošimo buvo daug: gaminome žygeivišką troškinį, kuriuo vaišinome susirinkusius, skambėjo ir gospel choro „Gloria“ dainos, pristatėme ekspediciją. Vis dėl to, renginys buvo labai šiltas, o mūsų kvietimas atsinešti savo indus ir įrankius norint paragauti troškinio neliko neišgirstas – dalis atėjusių turėjo savo daugkartinius indus ir įrankius, o neturintiems paskolinome savo. Paskutinė ekspedicijos nakvynė prieš išvažiuojant namo buvo simbolinė – nakvojom Aplinkos apsaugos agentūros jūros tyrimų laive „Vėjūnas“. Kitą dieną prieš atsisveikindami su Edita ją palydėjome iki pat Tauragės bei susitikome su Tauragės meru, kuris pasveikino mus sugrįžusius.

Labai neliūdėjome dar tada atsisveikindami, nes žinojome, kad vos po kelių dienų vėl pasimatysime – ekspedicijos baigiamasis renginys mūsų laukė Vilniuje, Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO gruodžio 6 d. Kaip prabėgo šis renginys rasite mūsų socialiniuose tinkluose ir šiame įraše:

Bet vis dėlto keista buvo sugrįžti namo į miestą, keista atsisveikinti su komandos nariais, su kuriais tiek daug patirta. Sunku atsisveikinti ir su jūra, nors ne visada matoma, bet visada buvusia šalia, mus palaikiusia, džiuginusia, raminusia, gaivinusia, lydėjusia 9 mėnesius ir tūkstančius kilometrų, jungusia bei vienijusia ir tebevienijančia mus visus, Baltijos jūros gyventojus. Mūsų Baltijos jūra, kuri prasideda čia. Mūsų širdyse ir mintyse. Kiekvieno iš mūsų namuose ir mieste. Iš tekančio upelio ir upės, prie kurios gyvename.

Žygeivė Dovilė

Ekspedicija baigėsi, bet mūsų misija tęsiasi. Įkurtas paramos ir labdaros fondas „Išsaugokime Baltiją“ rinks lėšas ir rems iniciatyvas ir veiklas, siekiančias gerinti Baltijos jūros būklę. Prisidėti galite ir jūs:

VšĮ „Už švarią Lietuvą”
Sąskaitos Nr. LT284010051005747142
Paskirtis: Baltijos jūrai