WEEK 31. A NEWCOMER’S CHALLENGES, DESIRES AND ABILITIES, THE POWER OF MUSIC AND THE MIRACLES AROUND US

Hi, I’m Ieva. I joined the expedition in July as a volunteer Communications Coordinator. I love hiking and other active forms of spending my leisure time in nature. So I decided to join and experience the expedition’s daily routine firsthand. Time flies, and both my mind and heart struggle to keep up with the quickly changing days. Edita, the expedition’s logistician, wrote about the first times in last week’s blog, so this time I would like to talk about the challenges.

The first challenge I would call cognitive. After all, my life has been completely turned upside down for a month. Every day brings new people, new conversations, new places, new sights. I had to get to know the team, learn the rules, adapt to the expedition’s rhythm, and change my daily habits. Life on the expedition is indeed very intense, so we all stick to a strict schedule (with slight deviations). There are set times for going to bed, getting up, and having meals. And it didn’t take me long to realize why it’s necessary, because it’s really easy to get off track, to lose sight of the goal, or to get caught up in a fun conversation or work. Without proper rest, walking the daily distance, which can reach up to 40 km, can be challenging.

On the one hand, the days feel similar, on the other, they are very different. But there is no difference whether it’s Monday or Saturday. All days are equally important, as we have to cover the distance planned to reach our next accommodation. This is where the real puzzle-solving starts, thanks to our route coordinator Dovilė. While the approximate locations for overnight stays were planned before the expedition began,these were just dots on a map. Finding an actual place to stay, especially on a limited budget and as the weather grows colder, is a real challenge. And for hikers, walking a few extra kilometers beyond the planned route isn’t a piece of cake either.

The other challenge is hiking itself. When I first arrived, I was filled with euphoria.It looked like I could move mountains, hiking and working non-stop. The desire was endless, but my physical limits soon caught up. After three days, my body was telling me to stop, but luckily, we had a day off. We stayed in a yurt near a motorway. Everything would have been fine, but the area was pretty deserted, and the yurt was located on a hill, requiring us to climb a wooden staircase with all our stuff. The toilet was outside, the shower was in another building, and heating came from a fireplace. It got extremely hot while the fire was burning, but once it went out, the warmth disappeared just as quickly.

On our days off, we’re still at work: writing weekly blogs, responding to emails, planning upcoming events, translating articles, organizing files on our computers, searching for accommodation, and planning the route for the days ahead.

The next day, I still wasn’t feeling well enough to hike, and there was plenty to do, so I stayed with Edita. After saying goodbye to the hikers, we packed our things and set off to findr a place to stay. Along the way, we stopped at what Google Maps showed as a day-care center. It quickly became clear that it was actually a kindergarten. We introduced ourselves to the lady who answered the door over the noise of children playing, and explained that we were looking for a place to stay. The lady brought out another lady, who called yet another lady. We introduced ourselves again and explained our situation. It turned out that one of them knew a nearby place by the sea, owned by a friend of hers. She even offered to accompany us as she was heading there herself. The location turned out to be perfect, a beautiful spot in a bay, and most importantly, right by the sea!!! Since the season had ended, the entire holiday home was ours. The house was quite large with a spacious hall, kitchen, and sauna. Shortly after arriving, we met a group of people at the bar who were very curious about the expedition. We had a great conversation, introduced the expedition, and gave them a tour of our van.

While I was working, Edita prepared dinner and rushed off to try the public sauna on the seaside. The hikers arrived late that evening, as the day’s distance exceeded 40 km. After dinner, we had a short concert, as we discovered a piano in the hall. And the best part – Edita knows how to play! If you follow us on social media, you might have seen some videos from our performance.

The next morning, we were greeted by a thick fog. So thick that we could barely see a few meters ahead. We were captivated by the mystical view as we tried to see the lights of the ferry going to the nearby island and back. It came from the whiteness and slowly disappeared again as it moved away from the shore.

Dovilė’s new shoes didn’t work out, so it was just me and Giedriushiking that day. Even though it wasn’t raining, we almost immediately got wet from the humidity in the fog. Giedrius was busy almost the entire time: taking photos, shooting videos, posting stories to social media, making phone calls, and recording voice messages.

At the same time, I was mesmerized by the sight of the sun emerging from the fog, slowly revealing the outlines of colourful trees and small houses. The clouds began to scatter and tiny dew drops sparkled on the grass. Every blade was studded with silver beads and garlands of spider webs. Words fail to capture the overwhelming feeling of living within a true miracle, realizing how the world is filled with mysteries and unanswered questions. This brought me an inexplicable joy, just to be able to walk, see, breathe, and feel all of it.

Later, the fog lifted, and the blue sky became dotted with clouds of various shapes.

At the end of the route, we came to a large clearing where felled trees were piled into massive piles, stretching for tens of meters. The first word that came to mind was “Holocaust,” but this time, of trees… Is it really just trees? The sight made my heart ache. 

We covered 41 km that day, but our sleeping place made the long hike worthwhile. Half of my exhaustion vanished the moment as I stepped through the door and saw the impressive library—I wanted to stay there for at least a week! The other half was erased by the sauna and a refreshing dip in the lake. The fazenda was surrounded by delightful little touches—sculptures, statues, paintings, carvings, and beautiful flower gardens. The next morning, we were greeted by a flock of chickens and three cats.

The next day, I stayed with Edita, and after a warm goodbye to our hosts, we set off for our next accommodation. The owner of the yurt kindly offered us a free stay at his house. Along the way, we stopped by the lakeshore, which was accessible via a nature trail that included a birdwatching tower. It turns out that, a couple of decades ago, this area was used for agricultural activities, with livestock grazing and farms scattered around. However, after a coastline protection project was implemented and farming ceased, the coastline meadows were restored, and special bird species have since made the area their home.

Upon reaching our destination, we were greeted by  the yurt owner, Enbar, as he introduced himself. It turns out that he and his girlfriend were a part of the Extinction Rebellion, a radical movement that pushes governments to take action on species extinction and climate change. We quickly found common ground during our conversation about environmental issues. We also learned that Enbar is not only an environmental activist, but also an actor and musician. It’s sometimes surprising how hospitable and open people can be, generously sharing what they have. Enbar, for instance, welcomed us to stay in one of the two rooms in his house, which he had just moved into.

The next day, Giedrius went hiking alone, while Dovilė, Edita, and I stayed behind to work. I didn’t set off for another hike until two days later. Despite gloomy weather forecasts, the three of us decided to head out while Edita stayed back, chatting with the owner of the small but cozy house we were staying at in the village Inkoo. The owner was so kind, she even brought us fresh potatoes and tomatoes.

We, the hikers, were soon caught in the rain. At first, it didn’t seem like a big deal, but the rain and wind grew stronger. As usual, we had our own food packed, but finding a shelter to escape the rain and wind for lunch was a challenge. Eventually, we reached a small town and found a pizzeria. The owner was incredibly hospitable, letting us take a break and eat our food there. We bought a salad anyway, and he generously offered us free drinks. We told him about the expedition, though he seemed more concerned about russia’s war against Ukraine. He mentioned that he had come to Finland from Iran, where he had lived through many conflicts. It was difficult to leave the warm pizzeria, especially with the wind howling and the rain pouring down, but we had to keep going. The route wound along the lake, through rocky forests, meadows, marshes, and streams. At first, I kept stumbling over tree roots and rocks, but after a while, my legs seemed to know where to step, avoiding trips and falls. Step by step, I fell into sync with nature— the rhythm of the raindrops, the swaying trees, and the waves crashing against the lake’s shore. All these sounds merged into one harmonious orchestra. 

Of course, after covering a long distance, our legs began to ache, and we felt the strain. Pretty soon we were soaked through, and as it got darker and colder, the remaining kilometers became a real physical challenge. But once again, music came to the rescue. Despite the water running down our faces, Dovilė and I rolled up our soaked sleeves and started singing. The simple act of singing lifted our spirits. Music has that incredible ability to elevate your soul, no matter the circumstances

Finally, we invite you to listen to one of Enbar’s songs, which carries a beautiful story that you can read in the song description on Youtube, along with the lyrics:

The lyrics reflect the voices of future generations, asking what we did when there was still time…

What would we say to them? How did we act to save our sea? What steps did we take to help restore its imbalanced ecosystem?

I firmly believe that if we all come together and take action, we can succeed, and then a miracle will happen. After all, miracles are happening all around us every day.

Hiker Ieva

You are welcome to join the expedition “Save The Baltic Sea“ and hike together or be volunteer. Write us an email: info@savebaltic.eu
Become a Baltic Sea hero and hike with us virtually by getting a Baltic Sea hero ticket: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/
Find in the link below on how to support the expedition: https://savebaltic.eu/support/

Follow us on social media and get informed on how we are doing! You can also explore more about the Baltic Sea there: 
Instagram: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Website: https://savebaltic.eu
_________________________________________________________________________________________

31 SAVAITĖ. NAUJOKĖS IŠŠŪKIAI, NORAI IR GALIMYBĖS, MUZIKOS GALIA IR STEBUKLAI APLINK MUS

Sveiki, aš Ieva. Prie ekspedicijos prisijungiau liepos mėnesį kaip komunikacijos koordinatorė savanorė. Mėgstu žygius ir aktyvų poilsį gamtoje, todėl nusprendžiau patirti ekspedicijos kasdienybę savo kailiu. Laikas lekia pašėlusiu greičiu, daugybė įspūdžių veja vieni kitus, o protas ir širdis nespėja bėgti besikeičiančiom dienom iš paskos.

Ekspedicijos logistė Edita praeitam savaitraštyje rašė apie pirmus kartus, o man norisi pakalbėti apie iššūkius.

Pirmasis iššūkis – pažintinis. Juk gyvenimas mėnesiui apsivertė aukštyn kojomis. Nauji žmonės, nauji pokalbiai, kasdien naujos vietos, nauji vaizdai. Reikėjo susipažinti su komandos nariais, taisyklėmis, derintis prie ritmo, keisti savo įpročius. Ekspedicijos gyvenimas tikrai labai intensyvus, todėl visi laikomės griežto grafiko (su nedideliais nukrypimais). Nustatytu laiku gulamės, keliamės, pusryčiaujam ir vakarieniaujam. Ir neilgai trukus supratau, kodėl, nes tikrai labai lengva nukrypti nuo režimo, pamesti tikslą, įsitraukus į smagų pokalbį ar darbus, o nepailsėjus, nužygiuoti dienos atstumą, galintį siekti ir 40 km, gali būti sudėtinga.

Iš vienos pusės dienos panašios, iš kitos labai skirtingos, tik neliko skirtumo tarp savaitės dienų. Visos dienos vienodai svarbios, nes reikia nužygiuoti suplanuotą atstumą iki nakvynės vietos. Čia ir prasideda tikri rebusai, kuriuos kasdien sprendžia maršruto koordinatorė Dovilė. Apytikslės nakvynės vietos jau buvo suplanuotos ekspedicijos pradžioje, bet tai tik taškeliai žemėlapyje. Reikia surasti konkrečią buveinę, o tai tikras iššūkis, turint ribotą biudžetą, o vis šaltėjant orui žygeiviams keli kilometrai viršaus taip pat ne pyragai.

Kitas iššūkis – žygiavimas. Tik atvykusi, buvau pilna euforijos jausmo – atrodė aš čia kalnus nuversiu – ir žygiuosiu, ir darbuosiuos. Noras begalinis, bet galimybės ribotos. Po trijų dienų kūnas pasakė stop, bet gerai, kad ketvirtoji diena išpuolė laisvadienis – day-off’as, kaip mes sakome. Apsigyvenome jurtoje prie kažkokios autostrados. Viskas būtų neblogai, bet teritorija ganėtinai apleista, jurta stovi ant kalno, tad mediniais laiptais su visais daiktais tenka kabarotis į viršų. Tualetas lauko, dušas kitam namuke. Šilumos šaltinis – židinys. Kol malkos liepsnoja labai karšta, o kai tik užgęsta šiluma bematant išgaruoja.

Per laisvadienius mes dirbam: rašome savaitraščius, atsakinėjame į laiškus, planuojame būsimus renginius, verčiame straipsnius, tvarkome failus kompiuteriuose, ieškome nakvynės, planuojame ateinančių dienų maršrutus.

Kitą dieną dar nesijaučiu pakankamai gerai, o ir darbų prisikaupę, tai tenka palaikyti kompaniją Editai ir daugiau laiko praleisti prie kompiuterio. Išlydėjusios žygeivius į kelią, susikrauname daiktus ir bandome dar ieškoti nakvynės vietos. Nepavyksta nieko rasti, tai nusprendžiame tiesiog važiuoti ir ieškoti. Pakeliui užsukame į dienos centrą, kaip rodo Google maps, bandysim pasiprašyti nakvynės ten. Netrukus paaiškėja, kad ten įsikūręs vaikų darželis. Atidariusiai duris moteriškei per vaikų klegesį prisistatome ir paaiškiname, kad ieškome vietos nakvynei. Moteriškė pakviečia kitą moteriškę, o ši – dar kitą. Mes vėl prisistatome, paaiškiname, ko atvykusios. Pasirodo, ji žino netoliese esančią vietą prie jūros, kuri, kaip vėliau sužinojome, priklauso jos bičiuliui. Ji net pasisiūlo mus palydėti, nes kaip tik sakosi pati ten važiuojanti. Paaiškėja, kad tai tikrai graži vieta įlankoje, ir svarbiausia – prie jūros!!! Sezonas pasibaigęs, tad visas namas atitenka mums. Tas visas namas – tai gana nemaži poilsio namai su didžiule sale, virtuve, pirtimis. Tik atvažiavusios, bare sutinkame grupę žmonių, kurie labai susidomi ekspedicija, pabendraujame su jais, pristatome ekspediciją, parodome savo autobusiuką.

Kol aš darbuojuos, Edita paruošia vakarienę ir skuba išmėginti viešos pirties ant jūros kranto. Šįkart žygeiviai pareina vėlai, nes dienos atstumas viršija 40 km. Pavakarieniavę, dar surengėme trumpą koncertą, nes salėje aptikome pianiną. O Edita moka groti! Kas stebite mus socialiniuose tinkluose, ko gero matėte keletą video iš mūsų pasirodymo.

Kitą rytą mus pasitinka tirštas rūkas. Toks tirštas, kad praktiškai nieko nematyti net keleto metrų atstumu. Visi apstulbę iš nuostabos stengiamės įžiūrėti iš baltumos išnyrančias keltuko, kursuojančio į netoliese esančią salą, šviesas ir vėl dingstančias jam tolstant nuo kranto.

Dovilės naujieji batai nepasiteisino, tad šįkart į žygį išeiname dviese su Giedriumi. Nors ir nelyja, beveik iškart sušlampame nuo rūko drėgmės. Giedrius eidamas beveik visą laiką dirba: fotografuoja, filmuoja, kelia stories į soc. tinklus, kalba telefonu, įrašinėja balso žinutes.

Aš šįkart eidama stebiu per rūką ryškėjantį saulės rutulį, spalvotų medžių, namukų kontūrus, besisklaidančius debesis ir smulkius rasos lašelius ant žolės. Kiekvienas stiebelis nusagstytas sidabriniais karoliukais ir voratinklių girliandomis. Nerandu net žodžių apibūdinti apėmusiam sumišusiam jausmui, kad gyvenu tikrų tikriausiam stebukle ir kad pasaulis pilnas paslapčių, neatsakytų klausimų ir iš to kylančio nepaaiškinamo džiaugsmo vien dėl to, kad gali eiti, visa tai matyti, kvėpuoti ir jausti.

Vėliau rūkas išsisklaido ir žydrą dangų išmargina galybė įvairiausių formų debesų.

Maršruto pabaigoje prieiname didžiulę teritoriją, kurioje suguldyti iškirsti medžiai. Milžiniškos krūvos besitęsiančios dešimtis metrų. Pirmas žodis atėjęs galvon, pamačius – holokaustas, tik medžių…Ar tikrai tik? Suspaudžia širdį. 

Tądien įveikta 41 km. Nakvynės vieta buvo verta tų kilometrų. Pusė nuovargio išgaravo pamačius įspūdingą biblioteką tik įžengus pro duris. Man norėjosi ten pasilikti bent savaitei. Kita pusė nuovargio dingo pirtyje ir ežero vandenyje. O ir pati aplinka labai išpuoselėta šeimininkų, turinti savo dvasią ir įdomiausių istorijų. Čia visko tiek daug – skulptūrų, skulptūrėlių, paveikslų, drožinių, gėlynėlių, mielų smulkmenų. Ryte dar sutikome vištų pulkelį ir tris kates.

Kitą dieną lieku su Edita, tad šiltai atsisveikinusios su šeimininkais, iškeliaujame link kito mūsų nakvynės taško – jurtos šeimininkas mums pasiūlė nemokamai apsistoti pas jį namuose. Pakeliui į vietą aplankome ežero pakrantę, kuria pasivaikščioti galima lentiniu takeliu. Pasirodo, ten prieš pora dešimtmečių buvo vykdoma žemės ūkio veikla, ganėsi gyvuliai, veikė fermos. Tačiau įgyvendinus projektą, siekiant apsaugoti pakrantę, galimai žemė buvo išpirkta ir, nutraukus ūkinę veiklą, atsikūrė pakrantės pievos bei apsigyveno tokias vietas mėgstančios paukščių rūšys.

Pasiekusios kelionės tikslą, susipažinome su jurtos šeimininku, kaip jis pats prisistatė – Enbar. Pasirodo, jis kartu su savo drauge buvo prisijungę prie Extinction Rebellion – radikalaus judėjimo, siekiančio priversti vyriausybes imtis veiksmų dėl rūšių nykimo ir klimato kaitos. Nesunkiai randome bendrą kalbą, sutapo ir mūsų požiūris. Sužinojome, kad jis ne tik aplinkosaugos aktyvistas, bet ir aktorius bei muzikantas. Kartais nustebina žmonių svetingumas, atvirumas ir gebėjimas tiesiog dalintis tuo, ką turi. Kad ir labai mažyčiu kambarėliu name, į kurį pats ką tik atsikraustei.

Dar kitą dieną Giedrių išleidome žygiuoti vieną, o su Dovile ir Edita pasilikome padirbėti. Į žygį išsiruošiau tik po dviejų dienų. Nors prognozės nieko gero nežada, išeiname visi trys, o Edita dar spėja pabendrauti su nedidelio, bet labai jaukaus namuko Inkoo kaime, kuriame buvome apsistoję, šeimininke. Ji mums įdeda lauktuvių – jų pačių užaugintų bulvių ir pomidorų.

O mus, žygeivius, netrukus užklumpa lietus. Iš pradžių atrodo nieko tokio, bet lietus ir vėjas įsismarkauja, gerai tik, kad nėra labai šalta. Kaip ir dažniausiai turime įsidėję savo maisto, bet nerandame pastogės, kur prisiglausti ir užkąsti. Galiausiai prieiname miestelį, o jame – piceriją. Aplanko sėkmė – šeimininkas labai svetingas, leidžia mums pailsėti, suvalgyti savo maistą, bet vistiek nusiperkam salotų, o jis mus pavaišina gėrimais. Papasakojame jam apie ekspediciją, nors jį labiau jaudina rusijos karas prieš Ukrainą, nors pats sakosi atvykęs į Suomiją iš Irano, kur pergyvenęs ne vieną neramumą. Sunku buvo palikti šiltą vietelę, nes vėjas siaučia, o lietus pila kaip iš kibiro, bet tenka žygiuoti toliau. Maršrutas vingiuoja palei ežerą, per uolėtus miškus, pievas, pelkes, mažus ir didesnius upeliukus. Iš pradžių kliuvinėju už medžių šaknų ir akmenų, o po kurio laiko jau pačios kojos pradeda nešti, žino, kurioj vietoj atsistoti, kaip neužkliūti. Pamažu įsijaučiu į gamtos ritmą, o mano žingsniai, krentantys lašai, ošiantys medžiai, ežero bangų teškenimas į krantą – viskas tarsi susilieja į vieną darnų orkestrą – gamtos muzikos orkestrą. Aišku, kilometrai, kojų nuovargis, vėjas ir lietus daro savo. Gana greitai permirkstame kiaurai, pradeda temti, darosi vis šalčiau ir šalčiau, o tolimesni kilometrai tampa tikru fiziniu išbandymu. Bet čia ir vėl gelbsti muzika – kartas nuo karto išsigręždamos rankoves, su Dovile einame ir dainuojame, nors vanduo ir bėga per veidą. Ūpas pasitaiso, nuotaika pagerėja – muzika bet kokiomis aplinkybėmis pakylėja sielą.

Tad pabaigai, kviečiame pasiklausyti vienos iš Enbar dainų, turinčios gražią istoriją, likusią už kadro, kurią galite paskaityti dainos aprašyme. Nuorodoje rasite ir dainos žodžius:

Dainos tekste – mūsų būsimų vaikų balsai iš ateities, klausiantys, ką mes padarėme, kai dar buvo laiko…

Ką jiems atsakytume? Ką mes padarėme, kad išsaugotume jūrą? Ką mes padarėme, kad padėtume atsikurti jos išbalansuotai ekosistemai?

Žinau tik viena, kad jeigu visi kartu imtumėmės veiksmų, mums pavyktų ir tuomet įvyktų stebuklas. O stebuklai juk vyksta kasdien aplink mus.

Žygeivė Ieva

Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą arba prisidėti savanoriška veikla. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Būkite Baltijos jūros herojais ir žygiuokite su mumis virtualiai įsigydami Baltijos jūros herojaus bilietą: https://www.facebook.com/share/yCZDVHboSCdJX6fQ/

Prisidėti finansiškai galite tiesiogiai čia: https://savebaltic.eu/support/

Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Linkedin: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/