WEEK 28. TEARS OF HAPPINESS. FULL MIND AND FULL HEARTS CONNECTED BY THE SEA

As I write, I’m sitting in a cafe in Helsinki mulling over what has been an intense, sweet and eventually melancholic time with the Save The Baltic Sea team. The past week was full, in every sense. Full of wonderful locals who have helped us in ways we couldn’t have imagined, of hearty vegetarian food and deep conversations, of laughter, difficult moments, and tears of happiness, and full of reverence for the Baltic Sea. I’ll try to cover the ‘best bits’ here, but it feels as though I could write an entire chapter about living and hiking with Edita, Giedrius, and Dovile on their sustainable journey through the Baltic. 

Hiking again, after being out of action due to sore feet, was a relief. Back on the road with Dovile beside me and Giedrius not far behind, we kept the sea to our right-hand sides and our minds on saving it. By keeping the route as close as possible to the coastline, the pollution we observed was directly influential on the sea next to us. Beginnings of algal blooms in roadside waterways were indicative of future harmful algal blooms in the sea, and even red tides. It was often possible to put together a complete picture from source to sea, with the source of nutrient input, the effluent itself, and the waterway’s route towards the sea all visible at once. Both poignant and concerning, we kept an eye out for these signs of pollution and documented them where possible.

Edita and I proceeded to do supply runs the next day and arrived at our next stop: Närpes.  What followed was a slow recovery day in this sleepy town. Edita prepared some of the most delicious meals of the entire expedition (words of Giedrius himself) and we very literally put our feet up. Whilst the sea is constantly in our minds and hearts, it is important to be human too. Without rest, the expedition would be an impossible mission.

On Thursday I hiked again. The route took us through gravel tracks and asphalt, so when at kilometre 20 we reached a forest, we all took a sigh of relief. During lunch, the owner of this forest, Taneli, came to chat with us and invited us for coffee and homemade apple pie at his house. Taneli knew a lot about the environment and had bought this section of forest in order to prevent logging and clearing, which is slowly diminishing Finland’s forest habitats.

After hearing about Taneli’s close relationship with nature and the Baltic Sea, he told us of a beautiful place we could camp that would shorten our journey by a few kilometres. More importantly, it was right on the seashore. He was absolutely correct, we arrived and were immediately taken aback by the beauty and tranquillity of this quiet campsite. That evening, I took a dip in what felt like liquid glass underneath a sky full of purple, and stars. There is something unspoken, special and fragile about the Baltic Sea. Its shallow depth, many islands, proximity to so many people, and vulnerability to sources of pollution only heighten this. I started to understand the close cultural significance it has on the people around it, and how central seafaring has been to the making of Baltic countries.

On another ‘home’ day, Edita and I took a lovely swim in the sea one morning and I dealt with some personal issues back home. Having a logistics phone was very useful as otherwise I would have no internet in Finland. After the usual food shopping, we arrived in a town called Kristinestad. We immediately fell in love with the old wooden houses and colourful style, and later learned that Kristinestad is the only town in Finland to achieve the ‘Cittaslow’ status. Cittaslow is like a sustainability ‘gold-star’, and is only awarded to cities and towns in Europe under several difficult-to-achieve criteria. After buying Dovile some winter clothes in a thrift shop, Edita and I received a call from the hikers that farmers were harvesting potatoes in a nearby field. Of course we drove straight to pick some, and were given an entire bagful for free! Arriving at our accommodation, there had been an issue and our booking for the night was cancelled. Not to worry, as kind neighbours, Harriet and Peder, soon helped us out. Moving on one stop to Kilen, we were welcomed with free access to the sauna (and later, a free stay altogether). The best gift of all, Harriet organised for some people to come and interview the team and hear our story. We cannot thank these kind people enough for helping our message to be heard. So, on Wednesday we were interviewed by not one, but two journalists! One from a broadcasting company, and another from the local newspaper. 

Thursday was my last day in Finland with Save The Baltic Sea. I felt huge emotions, and also incredible calm and peace among them. Being with the team has been like finding shelter in a storm. Climate anxiety is rife among younger generations, and living 24/7 with a group of passionate individuals on a mission to say “we tried” to their future children and grandchildren gave me a feeling of “I’ve found my people, at long last”. 

That evening, we were treated to another pirtis session from Giedrius. A man from the local community joined, and we had purposeful conversations about birds. I didn’t know the area in which we happened to be staying, Kilen, was so important for nesting and migrating bird species. Despite having been retired for a few years, this man is actively involved in how environmental impact assessments are conducted for offshore wind development in the area, to protect important habitats and seasons for these birds. The more locals we talked to this week, the more local ecological knowledge we gained. Getting to share our individual passions for marine conservation was a prime example of how the sea connects people and how our voices make an instantaneous difference to how we view the world. An inspiring experience, to say the least. 

It is true what they say about travelling. You must get used to the combination of fleeting experiences and strong connections. However, this is not goodbye for me. I endeavour to join the team again for the last leg of their expedition, around Latvia/Lithuania. So, I’ll sign off by saying “see you soon SBS, thank you”.

Hiker Eloise

You are welcome to join the expedition “Save The Baltic Sea“ and hike together. Write us an email: info@savebaltic.eu
You are also invited to become a supporter or volunteer.
Find in the link below on how to support the expedition: https://savebaltic.eu/support/
If you want to become a volunteer, write us an email: info@savebaltic.eu

Follow us on social media and get informed how we are doing! You can also find out more interesting and important things about the Baltic sea there:
Instagram: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
LinkedIn: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Website: https://savebaltic.eu

____________________________________________________________________________________

28 SAVAITĖ. LAIMĖS AŠAROS, ĮSPŪDŽIAI, NETELPANTYS GALVOJE IR MŪSŲ VISŲ ŠIRDIS JUNGIANTI JŪRA

Rašydama šį įrašą sėdžiu vienoje Helsinkio kavinių ir apmąstau tą intensyvų, saldų ir, galiausiai, melancholišką laiką, praleistą su „Išsaugokime Baltiją“ komanda. Praėjusi savaitė buvo sklidina visomis prasmėmis. Pilna nuostabių vietinių gyventojų, kurių pagalba buvo neįkainojama, pilna sotaus vegetariško maisto, gilių pokalbių, skardaus juoko, sunkių akimirkų, laimės ašarų bei giliausios pagarbos Baltijos jūrai. Pabandysiu čia aprašyti gražiausius momentus, tačiau, atrodo, galėčiau parašyti ištisą skyrių apie žygiavimą ir buvimą kartu su Edita, Giedriumi ir Dovile ekspedicijoje aplink Baltijos jūrą.

Po pertraukos, išreikalautos mano skaudančių kojų, vėl grįžau į kelią. Jaučiau palengvėjimą galėdama žygiuoti kartu su Dovile ir Giedriumi, visuomet žygiuojančiu iš paskos. Baltijos jūrai ramiai alsuojant mums iš dešinės, mintyse nenustoja suktis mintys apie jos išsaugojimą. Dienos maršrutas kaip visada mus veda kiek įmanoma arčiau jūros pakrantės. Žygiuodami galėjome stebėti kaip tarša tiesiogiai veikia visai šalia banguojančią jūrą. Šalikelėse besiformuojantys dumblių žydėjimai prognozavo apie galimus pavojingus dumblių žydėjimus ateityje ar net raudonuosius potvynius Baltijos jūroje. Dažnai taršos kelias iki jūros buvo matomas kaip ant delno – nuo pat maistinių medžiagų šaltinio iki nuotekų patekimo į vandenys ir jų kelio link jūros. Tai buvo ne tik svarbi, bet ir nerimą kelianti patirtis, todėl stebėjome šiuos taršos požymius ir, kai tik galėjome, juos dokumentavome.

Kitą dieną su Edita važiavome pasipildyti maisto atsargas ir atvykome į kitą mūsų nakvynės vietą: Närpes. Sekė lėta atsigavimo diena šiame mieguistame miestelyje. Edita paruošė keletą skaniausių patiekalų, kokius tik esame valgę visos ekspedicijos metu (paties Giedriaus žodžiais tariant) ir mes, tiesiogine to žodžio prasme, užvertėme kojas. Nors Baltijos jūra nuolat ošia mūsų mintyse ir širdyse, labai svarbu yra ir pailsėti. Be poilsio ši ekspedicija taptų tiesiog neįmanoma misija.

Ketvirtadienį ir vėl prisijungiau pažygiuoti. Maršrutas mus vedė asfaltu ir žvyrkeliais, tad, pasiekus dvidešimtą kilometrą ir pasukus į mišką, visi atsidusome su palengvėjimu. Mums prisėdus miškelyje papietauti, su mumis priėjo pasikalbėti to miško savininkas, Tanelis, ir pakvietė į savo namus išgerti kavos ir paragauti ką tik iškepto obuolių pyrago.

Taneliui labai rūpi aplinka. Jis nusipirko šį miško plotą tam, kad apsaugotų jį nuo plyno kirtimo, lėtai niokojančio Suomijos miškų buveines. Baigęs pasakoti apie savo artimą santykį su gamta ir Baltijos jūra, Tanelis dar mums parekomendavo gražią vietą, kur galėtume apsistoti nakčiai, o dienos maršrutas sutrumpėtų net keliais kilometrais. O svarbiausia, ta vieta – tiesiai ant jūros kranto. Tanelis buvo visiškai teisus – mus atvykusius pribloškė šios stovyklavietės grožis ir ramybė. Tą vakarą panėriau į vandenį: skystą stiklą po violetiniu dangumi, pilnu žvaigždžių. Baltijos jūra yra kažkas nepaprasto, ypatingo ir trapaus. Jos seklumas, nesuskaičiuojamos salos, pasiekiamumas tokiam dideliam skaičiui žmonių ir jos jautrumas taršai tik sustiprina šį pojūtį. Pradėjau suprasti, kokia artima kultūrine prasme Baltijos jūra yra žmonėms, gyvenantiems aplink ją, ir kokią svarbią vietą jūrinė veikla užėmė Baltijos šalių istorijoje.

Kitą „poilsio“ dieną kartu su Edita tiesiog nuostabiai išsimaudėme jūroje. Taip pat turėjau keletą asmeninių reikalų, kuriuos reikėjo išspręsti. Gerai, kad turėjome “logistų telefoną” – kitaip Suomijoje visai neturėčiau prieigos prie interneto. Po įprasto apsipirkimo atvykome į Kristinestadą. Iškart įsimylėjome jo senus medinius namus ir spalvingą stilių, o vėliau sužinojome, kad Kristinestadas yra vienintelis miestas Suomijoje, kuriam suteiktas „Cittaslow“ statusas. „Cittaslow“ – tai lyg tvarumo „aukso žvaigždė“, skiriama tik tam tikriems Europos miestams, atitinkantiems griežtus kriterijus. Nupirkusios Dovilei žieminių drabužių iš padėvėtų rūbų parduotuvės, su Edita sulaukėme skambučio iš žygeivių apie netoliese ūkininkų laukuose kasamas bulves. Žinoma, iškart važiavome jų rinkti ir gavome pilną maišą – nemokamai! Atvykusios į nakvynės vietą sužinojome, kad mūsų rezervacija, deja, buvo atšaukta. Tačiau nebuvo pernelyg dėl ko jaudintis, nes malonūs kaimynai, Harriet ir Peder, netruko mums padėti. Atvykę į Kilen buvome svetingai priimti ir net gavome galimybę naudotis pirtimi (vėliau mums buvo padovanota ir nakvynė!). Visų geriausia dovana buvo tai, kad Harriet pakvietė su mumis susitikti vietinius žurnalistus, kurie norėjo išgirsti mūsų istoriją. Negalime atsidėkoti šiems žmonėms už pagalbą skleisti mūsų žinią. Taigi, trečiadienį turėjome interviu net su dviem žurnalistais! Su vienu iš  radijo, kitu – iš vietinio laikraščio.

Ketvirtadienis buvo mano paskutinė diena Suomijoje su „Išsaugokime Baltiją“. Galvoje sukosi įvairūs jausmai, bet tuo pačiu jaučiau ir neįtikėtiną ramybę. Laikas praleistas su komanda buvo lyg prieglobstis audroje. Klimato nerimas yra labai dažnas tarp jaunimo, tačiau leisdama laiką su grupe aistringų žmonių, kurie galės pasakyti „mes bent pabandėme“ savo būsimiems vaikams ir anūkams, jaučiausi taip, lyg būčiau pagaliau patekusi tarp savų.

Tą vakarą Giedrius mums surengė dar vieną pirties seansą. Prie mūsų prisijungė vyriškis iš vietos bendruomenės, su kuriuo prasmingai pasikalbėjome apie paukščius. Net nenutuokiau, kad ši vietovė, kurioje apsistojome, Kilen, yra tokia svarbi lizdus sukantiems bei migruojantiems paukščiams. Nors šis žmogus jau keletą metų išėjęs į pensiją, jis aktyviai dalyvauja atliekant poveikio aplinkai vertinimą, susijųsį su vėjo jėgainių plėtra jūroje, siekiant apsaugoti šiems paukščiams svarbias buveines. Kuo daugiau bendravome su vietiniais žmonėmis, tuo daugiau įgijome ekologinių žinių apie vietinę aplinką. Dalintis savo aistromis jūrų apsaugai buvo puikus pavyzdys, kaip jūra sujungia žmones ir kaip mūsų pasidalinimai turi tiesioginę įtaką kiekvieno iš mūsų pasaulio suvokimui. Tai buvo įkvepianti patirtis, švelniai tariant.

Gryniausia tiesa tai, kas yra sakoma apie keliones. Reikia priprasti prie trumpalaikių patirčių ir stiprių ryšių junginio. Visgi, man tai nėra atsisveikinimas. Tikiuosi prisijungti prie komandos dar kartą, paskutiniame ekspedicijos etape Latvijoje ar Lietuvoje. Taigi, atsisveikinu sakydama „Iki pasimatymo, „Išsaugokime Baltiją”. Ačiū”.

Žygeivė Eloise

Ekspedicija „Išsaugokime Baltiją“ kviečia jungtis ir pažygiuoti kartu aplink Baltijos jūrą. Norėdami prisijungti, parašykite el. paštu: info@savebaltic.eu
Taip pat kviečiame prisidėti prie ekspedicijos finansiškai ar savanoriška veikla, padedant pasiekti kuo daugiau žmonių. Kaip tai padaryti, rasite čia: https://savebaltic.eu/support/
Dėl savanorystės rašykite el. paštu: info@savebaltic.eu

Sekite ekspedicijos naujienas soc. medijose:
Instagram paskyra: https://www.instagram.com/save.the.baltic.sea/  
Facebook paskyra: https://www.facebook.com/SaveTheBalticSea
Linkedin: https://www.linkedin.com/company/save-the-baltic-sea/
Ekspedicijos internetinis puslapis: https://savebaltic.eu
Ekspedicijos skiltis informacinio partnerio DELFI platformoje: https://www.delfi.lt/multimedija/issaugokime-baltija/